Paskutinė birželio diena buvo paskutinė ir ne vieną dešimtį metų Pasvalio greitosios medicinos pagalbos skyriuje išdirbusiai komandai. Net keturios medikės ir du vairuotojai atsisveikino su skubiais iškvietimais, kova už kito gyvybę ir šeima tapusiu kolektyvu. Nors laikas ilsėtis ateina visiems, darbo greitojoje prisiminimai lydės visą gyvenimą.
Pasvalio poliklinikos vyriausiasis gydytojas Vilius Povilionis ir vyriausioji slaugos administratorė Irena Trinskienė gėlėmis ir gražiais žodžiais dėkojo išeinantiems darbuotojams, taip pat – liekantiems ir būsimiems – už pagalbą žmonėms bei tai, kad pasirinko reikalingą profesiją, gyvenimą ne tik sau, bet ir kitiems: „Buvote žvalūs ir aktyvūs, kėlėte kvalifikaciją. Pasvalio greitoji turi aukštą lygį – Lietuvos varžybose paskutinį kartą užėmė ketvirtą vietą. Jūs iš tikrųjų esate sumanūs, išmanūs, žinote, kaip teikti pagalbą ir tai atliekate profesionaliai.“ Savo ruožtu, su ašaromis balse, už turiningus darbo ir draugystės metus visų išeinančiųjų vardu dėkojo vyresnioji medicinos slaugytoja Zenė Jurgaitienė.
Reikšmingas šešių darbuotojų išėjimas – GMP reformos kontekste, kuriamas vieningas brigadų tinklas su centru Kaune. Šiemet – 65 metai, kai įkurta Pasvalio greitoji medicinos pagalba – iš pradžių priklausiusi Pasvalio ligoninei, o nuo 1999 m. naujai įkurtam Pirminės asmens sveikatos priežiūros centrui. Visgi reforma grėsė jau ne vieną dešimtmetį. Nors tokiam atsisveikinimui ruoštasi nebuvo, „susistyguoti“ pavyko – kalbėjo įstaigos vadovas. „Nauja įstaiga, naujas potencialas, naujas finansavimas bei viltis, kad ir atlyginimai bus aukštesni“, – su tokiomis mintimis pradeda poreforminį etapą.
Kiekviena darbo diena – tarp mirties ir gyvenimo
Į užtarnautą pensiją kolegos išleido medikes Ireną Kudulienę, Oną Jakovlevienę, Z. Jurgaitienę, Zinaidą Tuomienę ir vairuotojus Stasį Vidzėną bei Virginijų Grabauską.
Zinaida greitajai atidavė daugiau nei keturiasdešimt metų: „Visko buvo per tuos metus… Bet dabar atėjo laikas pailsėti (juokiasi) – kaip ir visiems tas laikas ateina… Užleisim vietą jaunesniems.“ Tiesa, prakalbus apie jaunąją medikų kartą, ne vienas pritaria, jog ji – visai kitokia, į gera ar į bloga tai bebūtų. Linki jiems gero darbo, fizinės ir emocinės stiprybės, jėgų, taip pat – stipraus tarpusavio ryšio, kuris ne mažiau svarbus už profesinį išmanymą. „Gal ir mes kada sulauksim jų pagalbos, jei reikės…“ – nusišypso.
Stasys pripažįsta, jog dabar yra pasimetęs… Reikės laiko, kol pereis į kitokį gyvenimą, juk trisdešimt septynerius metus vairavo greitosios automobilį – ir niekada nežinojo, kaip kelionė baigsis. O nuo vairuotojo, kolegės pritaria, daug kas priklauso. Virginijus pripažįsta, kad per tas dešimtis metų buvo ir lengvesnių, ir dulkėtų kelių – visomis prasmėmis.
poliklinikos vadovas Vilius Povilionis. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Zenė medikės karjerą pradėjo gavusi paskyrimą Raseiniuose, o Pasvalyje – net trys dešimtys metų. „Tik ta pabaiga šiek tiek sunkesnė… Viskas keitėsi. Daug popierizmo, emocijų. Bet kolektyvas geras, sutarėm puikiai. Kadangi šitiek metų kartu išdirbom, esam tiesiog šeima.“ Žinojo vieni kitų rūpesčius, bėdas. Ir vaikai užaugo čia, ir šventes kartu švęsdavo – buvo gimtadienių, vestuvių… Nors darbe neišvengiamai teko susidurti su mirtimi, šalia virė gyvenimas.
„Buvo ir sunkių dienų, ir lengvų. Daug įstrigusių iškvietimų, kurie palieka žymę visam gyvenimui“, – pripažįsta Irena. „Surašytum knygą…“ – nusišypso Zenė. Zinaida papildo: „Mašinoj ir gimė, ir mirė. Man teko gal aštuoni gimdymai. O mirčių net neskaičiuojam… Kaip išgyvenam tai? Gal įprantam. Nors kai kas neišsitrina iš atminties. Eismo įvykyje žuvo ketverių metų vaikelis. Ir dabar dar stovi akyse… nors praėjo dvidešimt metų“.
Ona greitojoje pradėjo dirbti būdama vos devyniolikos, taigi – jau penkiasdešimt treji metai. „Ėjau į mokyklą jaunesnė nei kiti, gimnaziją baigiau šešiolikos. Buvau aukšto ūgio, tad tėvai leido. Taip ir išėjo, – šypsosi prisiminusi. – Greitoji įaugusi į kraują. Gaila, kad nevedžiau užrašų. Ypač, kai pradėjau dirbti – vos per antrą mano budėjimą reikėjo priimti gimdyvę. Mokėjau tik tiek, kiek mokino… (šypsosi)“ Neįkainojamos akimirkos – kai pacientai vėliau grįžta sveiki ir laimingi, su gėlėmis, arba pasisveikina gatvėje ir primena, kaip buvo išgelbėti…
