Apie mus

 

cover

Prieš mane šusnis senų „Darbo“ numerių. Pageltę, vietom išblukusiu tekstu, kvepiantis palėpe ir prabėgusiu laiku. Vartau juos ir regiu žmonių gyvenimus sudėliotus iš apybraižų ir reportažų, pagražintus prisiminimų interviu ar paslėptus po skambiais, dabar jau nebesuprantamais, lozungais. Paradoksalus likimo kaleidoskopas kuriame mūsų darbai išaukštinti foto reportažuose, nuodėmės „surikiuotos“ kriminalinėse kronikose, o visas gyvenimas sutalpintas trumpame nekrologe.

Vartau ir klausiu savęs ar dar reikalingas šiandien laikraštis? Ar turi prasmės spausdintas žodis, kai gyvename  apsiraizgę interneto tinklais, netylančiais mobiliais telefonais ir „gyvai“ transliuojamais televizijos reportažais? Kam kažkoks laikraštis su „vakarykštėmis“ naujienomis, kai kasdien gauname tokią informacijos dozę,  kokios tūlas statistinis lietuvis prieš šimtą metų negaudavo per visus metus?

Bet nejaugi mūsų vartotojiška visuomenė pamiršo spaudinių  sakrališkumą? Kodą, kuri savo literose paslėpė Gutenbergas, kuris atgimė pirmuosiuose „Imkite mane ir skaitykite…“ žodžiuose, gavo M. Daukšos „Postilė“ priesaką,  sustiprintas knygnešių maišuose, tam, kad  1917 metais suskambėtu pirmuoju „Lietuvos aidu“. Tam, kad okupacijos metais ant slaptai rūsyje perspausdinto lapelio ar ant svetimais ordinais padabinto puslapio pasakotų apie tai kas svarbiausia – apie Žmogų. Pamiršome?

Tačiau nepamiršo „Darbas“.  Ir jei „didžioji“ respublikinė spauda kartais užsižaidžia  savo „ketvirtosios valdžios“ statusu, tai mažieji –  rajoniniai laikraščiai visada  tvirtai stovi ant kojų. Jie su sizifišku atkaklumu primena mums, jog gyvename žmonių pasaulyje.

Kur slypi „Darbo“ jėga? Atsakymas paprastas – jis visada šalia. Jam nesvarbūs globaliniai kataklizmai, neįdomios „žvaigždučių“ intrigos ar „aukštosios“ mados pasaulis. Žurnalistams, dirbantiems šiame laikraštyje svarbūs esate jūs – gyvenantis dideliame  mažo krašto pasaulyje, išsibarsčiusiame  nuo  Smilgių iki Lavėnų, nuo Nakiškių iki Krinčino, šalia Mūšos ir Lėvens.

Niekada Holivudo primadona pasvaliečiams nebus artimesnė ir mielesnė už kaimynę vaidinančia mėgėjiškame teatre. Niekada su makabrišku pasimėgavimu pasakojami kriminalai nebus svarbesni už kaimyną , kuris padauginęs alaus ištrypė tris kaimo diendaržius. Pijokėlis – bet savas! Ir žinia apie mokyklos krepšinio komandą laimėjusią rajono turnyre  kažkam tikrai bus svarbesnė už visas kitas didžiojo sporto pergales.

Per  60 metų „Darbas“ garbingai išsaugojo žmogiškumo kodą. Pasaulis keičiasi, neišvengiamai keisi ir šis laikraštis, tačiau tikiu, kad ir koks bebūtų pasaulis antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais visada bus „Darbas“ pasakojantis dideles mažų žmonių istorijas.

Viktoras STANISLOVAITIS

Komentuok su Facebook

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *