Kaip vieno žmogaus išgelbėjimas gali pakeisti pasaulį

„Vaikai nekalti dėl tėvų klaidų. Labiausiai už viską pasaulyje trokštu, kad broliui ir sesutei nereikėtų matyti ir patirti tokių dalykų, kuriuos mačiau būdama maža“, – sako sunkią vaikystę patyrusi Ernesta Žukaitytė.

Ar galiu paprašyti jūsų trumpam į šoną padėti laikraštį, užsimerkti ir įsivaizduoti tokią situaciją. Ankstyvas šeštadienio rytas, jūs autobusu važiuojate, tarkim, į Panevėžį. Šalia atsisėda storas vyras, iš kišenės išsitraukia šokolado plytelę, savo dideliais pirštais negrabiai nulupa popierių ir ima valgyti… Jis ryja godžiai, beveik nekramtydamas, šokolado trupiniai krenta ant pilvo. Vyras juos atpakalia ranka perbraukia ir ant šviesios striukės nutįsta rudi ruožai… Suvalgęs, iš kišenės traukia antrą šokoladą ir vėl viskas prasideda iš naujo… Sutikite – atstumiantis vaizdas.

Dar viena, greičiausiai ne vieno matyta situacija. Tebūnie ta pati autobusų stotis. Tarsi viesulas įsiveržia kokių 12–13 metų mergaičiukė. Smagiai niukteli gerokai už save mažesniam berniukui, kažką aptaško balos vandeniu, o dar nė išsižioti nespėjusias merginas „nuramina“ keturių aukštų rusiškais keiksmažodžiais… Jūsų reakcija? Pasidygėjimas, pyktis, noras sugriebti už rankos ir gerokai papurtyti, kad atsipeikėtų. Taip?

O dabar pabandykime į viską pažvelgti iš kitos perspektyvos. Šlykštus „apsiryjėlis“ autobuse – vyras, visą naktį budėjęs prie vėžiu sergančios žmonos. Jis skuba į darbą ir šokoladas – maistas, padėsiantis atgauti jėgas.

Padykusios mergaičiukės namuose niekas nelaukia. Mama nuolat geria, tėvo ji niekuomet nėra mačiusi, klasės draugai ją vadina ubage ir vienintelis būdas neleisti, kad tave skriaustų – pulti pirmai. Kartais jai atrodo, jog taip elgiasi iš pavydo – juk štai, jie turi viską: naujus telefonus, gražius drabužius, per atostogas važiuoja į keliones. O kartais… iškeistų visus pasaulio turtus į vieną tylų mamos ištartą „aš tave myliu“…

Ar pastebėjote? Mes esame įsprausti į siaurą materialinės gerovės „tunelį“? Gyvename taip, tarsi stumtume priešais save niekada neužsipildantį prekybos centro vežimėlį. Ir tai, kas aplinkui, mums retai kada rūpi.

Žinome, kad čia pat yra kitoks – skurdo, alkoholizmo, amžino nepritekliaus pasaulis. Bet vos gauname riebesnę dešrą, storesnį sviesto sluoksnį, tie, kurie „anapus“ – išnyksta. Ar pastebite, kaip lengvai mes švaistomės žodžiais „pijokas“, „degradas“, „padugnė“… Čia apie tuos, kurie iš to kito pasaulio. Tuos, kuriuos rodo per „24 valandas“ ir kurių vaizdeliais taip smagu dalintis socialiniuose tinkluose.

Daugumos iš jų galbūt ir nepavyks išgelbėti. Reikia, kad pasikeistų kelios kartos. Bet juk šalia šių žmonių gyvena vaikai, daug vaikų. „Dėdami kryžių“ ant jų tėvų, mes nevalingai pasmerkiame juos nepelnytai kančiai.

Sakote, taip nebūna? Prisiminkite storąjį šokolado valgytoją autobuse…

Svajonė – kambario durys

Pažvelkite į besišypsančią, energija trykštančią merginą, žvelgiančią į jus iš pirmo laikraščio puslapio.

Laimingas žmogus – nedrąsiai pasakysite jūs, bijodami užslėptos suktybės. Laimingas žmogus – pasakysiu aš, tik tas laimės suvokimas visiškai kitoks nei daugelio iš mūsų.

Ernesta Žukaitytė gimė Žilpamūšio kaime. Kai jai buvo dešimt, iš gyvenimo pasitraukė mama… Liko Ernesta, du vyresni dvylikos ir aštuoniolikos metų broliai bei trejų metukų dvyniai – brolis ir sesuo…

Iki tol taurelės nevengęs tėvas po žmonos mirties visiškai palūžo. Metė darbą ir stačia galva nėrė į alkoholizmo liūną. Retai begrįždavo namo.

– Palaidoję mamą, grįžome namo. Kažkaip savaime ėmiau tvarkyti kambarius, bandžiau gaminti valgį. Žinojau, kad niekas kitas neateis ir nepadarys, – prisimena Ernesta.

Mažieji broliukas ir sesuo kurį laiką lankė savaitinį darželį, o vėliau rūpestis jais gulė ant vaikiškų Ernestos pečių.

– Rytais tekdavo keltis anksti. Autobusas į Ustukių mokyklą atvažiuodavo be dešimties minučių septynios. Broliai užkurdavo krosnį, o man reikėjo paruošti valgį, pažadinti ir aprengti dvynius… Po pamokų – iš karto namo. Vėl gaminti valgį, tvarkyti namus. Draugės kur nors kviečia, o aš negaliu… Pykdavo, nesuprasdavo…

Kai Ernestos bendraamžės svajojo apie naujo modelio telefoną ar naujus gražius drabužius, didžiausia paauglės siekiamybė buvo… kambario durys. Jų tiesiog nebuvo. Su retai beišsiblaivančiu tėvu ir dviem vyresniais broliais gyvenusios paauglės kambarys buvo atskirtas užuolaida…

– Buvo akimirkų, kai galvojau, jog palūšiu. Trūko maisto, tėtis gėrė… Kelis kartus buvau praradusi viltį, jog tai niekada nesibaigs, nebenorėjau kabintis į gyvenimą… Bet padėjo močiutė, labai palaikė Ustukių mokyklos pavaduotoja Rasa Paužuolienė… Ir aš vėl patikėjau, jog anksčiau ar vėliau viskas pasikeis…

Kai Ernestai buvo penkiolika metų, jos gyvenime atsirado „Gelbėkit vaikus“ organizacija. Jiems apie sunkiai gyvenančią, bet pasiduoti neketinančią šeimą pranešė jau minėta Rasa Paužuolienė…

– Jie sutvarkė virtuvę, tualetą, vonią, sudėjo plastikinius langus. Įstatė naujas mano kambario duris…

Šiandien Ernestai devyniolika. Ji mokosi Šiaulių profesinio rengimo centre. Jos studijas finansuoja ir kas mėnesį stipendiją moka viena Norvegijos lietuvių organizacija. Mergina patikėjo, kad pasaulyje yra daug žmonių, linkinčių gero. Atsidėkodama ji planuoja užsiimti savanoriška veikla ir padėti žmonėms.

– Kokia didžiausia mano svajonė? Kai buvau paauglė, dažnai galvodavau apie materialius dalykus. Tačiau labai anksti suvokiau, jog jei labai nori, viskam galima užsidirbti… Labiausiai norėčiau, kad tėtis nebegertų ir kad broliui ir sesutei nereikėtų matyti ir patirti tokių dalykų, kuriuos mačiau būdama maža. Tikiuosi, kad jie kabinsis į gyvenimą. Vaikai nekalti dėl tėvų klaidų…

Užauginti vaikus…

Ernestos papasakota istorija – viena iš daugelio, kuriomis gyvena organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Pasvalio padalinio pirmininkė Gražina Sakalauskienė.

– Organizacijos veikloje esu nuo pat jos padalinio įkūrimo Pasvalyje 2014-aisiais. Iki tol net nesusimąsčiau, kiek šalia mūsų yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Šeimų, kurios gyvena be vandens, šildymo, kanalizacijos. Namo grįžę vaikai nieko nevalgo, nes… tiesiog nėra ko valgyti. Yra šeimų, kur yra tik tėtis ar mama, bet tam tėčiui ar mamai visiškai nerūpi jų vaikas… – atsidūsta Gražina.

Ir moteris ima pasakoti. Apie vyrą, kurį su trimis vaikais paliko žmona. Du lanko darželį, vyresnėlė – pirmokė. Tėtis metė gerti. Jis nekaltina nei gyvenimo, nei buvusios žmonos. Tiesiog kartoja: „Priimsiu bet kokią pagalbą. Man REIKIA užauginti vaikus“. O pirmokėlė svajoja apie… lėlytę. Jai jau septyneri, bet niekada nėra turėjusi lėlės…

Kalbamės apie penkis vaikus, kurie gyvena viename kambarėlyje. Ten nėra nei stalo, nei kėdės, jau nekalbant apie žaislus. Telpa tik penkios lovos…

Rajono pakraštyje gyvena jauna, šešis vaikus auginanti šeima. Iki šiol nuomojosi namelį. Šį rudenį šeimininkai paprašė arba išsikraustyti lauk, arba pirkti namą. Bakužė tekainuoja 1000 eurų, bet negeriančiai ir vaikais besirūpinančiai šeimai tai nepasiekiama suma. Negavus pinigų, Kalėdas teks sutikti lauke…

Kažkur šešių vaikų šeima iki šiol prausiasi kambario viduryje stovinčiame dubenyje, kažkur motina su sūnumis glaudžiasi vėjo perpučiamame, nešildomame kambarėlyje, kažkam prieš pat žiemą susprogo krosnis…

– Tokie žmonės retai kada kreipiasi patys. Dažniausiai apie nelaimėlius sužinome iš seniūnijų, bendruomenių, mokyklų socialinių darbuotojų. Turime komisiją, į kurią įtraukti Savivaldybės, socialinės paramos, bendruomenių atstovai. Apsvarstome visus prašymus ir pagal išgales skiriame pagalbą. Grynų pinigų niekuomet neduodame – apmokame sąskaitas, – apie savo veiklos ypatumus pasakoja Gražina Sakalauskienė. O

rganizacijos atstovė pasakoja, jog prie „Gelbėkit vaikus“ veiklos prisideda ir vietos verslininkai, ir ūkininkai. Įvairias iniciatyvas yra parėmęs Pasvalio „Rotary“ klubas, įmonės „Svalex“, „Lenauda“, verslininkų asociacija „Verslo žiedas“, įvairios žemės ūkio bendrovės, ūkininkai bei pavieniai asmenys. Nuolat pagalbos sulaukiama iš žemės ūkio bendrovės „Pasvagra“.

Ne vienas šias eilutes skaitantis žmogus greičiausiai jau spėjo pagalvoti – kokio velnio gelbėti tuos „pijokus“?

– Mes galvojame ne apie tėvus, o apie vaikus. Visuomenės požiūrio nepakeisim, bet kurio nors žmogaus gyvenimą galbūt įtakosime. Viena nepilnametė ėmė lauktis. Ji ilgai dvejojo, ar verta gimdyti. Jai buvo reikalinga pagalba, parama. Šiandien mūsų dėka ta mergina laimingai augina trejų metų sveiką kūdikį… Dirbdama šį darbą aš pradėjau negalvoti apie tai, ką mąsto kiti. Jei galiu ką nors padaryti, tai ir padarysiu. Viso pasaulio neišgelbėsime, bet keliems ar keliolikai tikrai galime padėti, – įsitikinusi organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Pasvalio padalinio pirmininkė.

Draugų namas

Prieš pusantrų metų organizacijos „Gelbėkit vaikus“ iniciatyva Pasvalyje buvo atidarytas dienos centras „Visada kartu“.

Pastaruoju metu gerokai atsinaujinusios įstaigos duris kasdien praveria dvi dešimtys vaikų. Jie čia ruošia pamokas, bendrauja, žaidžia ir kartu leidžia laiką.

– Centre laukiami visi vaikai, nesvarbu iš kokių šeimų. Čia jie visi lygūs. Kita vertus, net ir „gerų“ šeimų vaikai turi nė kiek ne mažiau problemų. Jiems galbūt netrūksta rūbų ar žaislų, bet jie trokšta tėvų meilės ir dėmesio, – sako „Visada kartu“ centre dirbanti Edita Murauskienė.

Kaip pasakoja Edita, reikia nemažai laiko, kad „prisijaukintum“ vaikus, kad jie patikėtų ir atsivertų. Štai keletas pavyzdžių, parodančių, kad mažose vaikų širdelėse gali slypėti visas pasaulio skausmas.

Mergaitė neranda kontakto su mama (tėtis išėjęs pas kitą), nuolat užsidariusi, dažnai verkia, praleidžia pamokas. Gyvena neasocialioje šeimoje, mama rūpinasi… Vienintelė vieta, kuria pasitiki – dienos centras. Vieną tokių skausmo ir ašarų akimirkų šalia atsiranda socialinė pedagogė. Apkabina, priglaudžia… Mergaitė netikėtai atsiveria… Jai labai reikia tėčio. Jis gyvena greta. Ji mato jį, sutinka gatvėje praeinantį pro šalį… Bet tėtis neužeina į svečius, nesirūpina. Dar baisiau – nusuka akis gatvėje, tarsi ji būtų tuščia vieta… Ji žino, kad tėtis turi kitą dukrą. Ji gražiai aprengta, mylima… Ji galėtų geriau mokytis, galėtų padaryti viską pasaulyje, kad tik tėtis atsisuktų į ją… Ji myli savo tėtį…

Kita istorija. Penktadienio vakaras. Dienos centras ruošiasi užsidaryti. Viena ypatingu darbštumu pasižyminti mažoji lankytoja padeda darbuotojoms tvarkytis. Šaldytuve likę keturi glaistyti sūreliai, kurie tikrai nesulauks pirmadienio, tad pedagogės nusprendžia juos atiduoti mažajai darbštuolytei. Ši išpūtusi laimingas akis ims skaičiuoti: „Man, sesutei, broliukui ir… TĖTUKUI“… Mamytė išėjusi pas kitą tėtuką, o tas, kuris laukia namuose, yra viskas jos mažame gyvenime…

– Tokiomis akimirkomis pakerta kojas… Grįžti namo ir negali užmigti. Nori būti visų jų mama, nori apkabinti… Nors jie ir patys niekieno neprašomi pribėga ir pasikabina ant kaklo… Jei vaikai atsiveria, jei išsikalba, nelaiko skausmo savyje, vadinasi, tokie centrai reikalingi. Darėme apklausą ir prašėme vaikų parašyti, ką jiems reiškia mūsų dienos centras. Labiausiai mane sujaudinęs atsakymas – draugų namas. Iš tiesų jie čia visi draugai. Čia neegzistuoja socialinė nelygybė. Jie veržiasi čia nuo anksčiausio ryto. Ir didžiausia bausmė, kai už kokių nors taisyklių sulaužymą kuriam laikui atimama teisė lankytis dienos centre, – jaudulį sunkiai tvardydama pasakoja Edita Murauskienė.

Padėti gali visi

Gruodžio 14 d. Pasvalio kultūros centre vyks tradicinis Mero labdaros vakaras. Šiemet visos renginio metu surinktos lėšos bus skirtos Pasvalio rajone veikiančiai „Gelbėkit vaikus“ organizacijai, kuri siekia ilgalaikių ir reikšmingų pokyčių vaikų gyvenimuose.

Kaip sakė organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Pasvalio padalinio pirmininkė Gražina Sakalauskienė, surinktos lėšos bus skirtos tik mūsų rajone gyvenančioms šeimoms.

– Tikimės, kad galėsime padėti šešis nepilnamečius vaikus (iš kurių vienas turi neįgalumą) auginančiai šeimai, kuri gyvena atokiame rajono kaime nuomojamame namelyje. Savininkas prašo išsikraustyti arba pirkti namą. Abu tėvai bedarbiai, registruoti Darbo biržoje, šeimos pajamos per mažos, kad įsigytų namą. Mama labai rūpinasi savo vaikais, priklausomybių neturi, bet tėvas nesirūpina šeimos išlaikymu. Šeima gyvena labai kukliai. Vaikams nuperkami tik būtiniausi mokyklai skirti daiktai ir maistas. Vaikų svajonė – grįžti į saugius namus, kartu su mokyklos draugais važiuoti į ekskursijas. Jie niekada nėra buvę kino teatre, vasaros stovykloje, niekada nematė jūros…

Pagalbos įsirengti vonios kambarį reikia šešis vaikus auginančiai išsituokusiai mamai. Šeima gyvena nuosavame name, kuriame nėra patogumų, bet augant vaikams jie tampa būtinybe rūpinantis asmens higiena. Mama gyvena iš socialinių pašalpų. Vaikų tėvas vengia mokėti alimentus. Šeima yra patyrusi psichologinį ir fizinį smurtą.

Apie nuosavą būstą svajoja jauna, tris mažamečius vaikus auginanti šeima. Visi glaudžiasi nuomojamame bute. Vienam iš vaikų reikalinga specialioji pagalba, tad šeima svajoja turėti namelį su kiemu, ūkiniu pastatu ir daržu, kad galėtų auginti daržoves, paukščius. Tėvai neturi priklausomybių. Verčiasi iš kuklių tėčio uždirbtų pajamų.

Pagalbos laukia kartu su mama kukliame nuomojamame bute gyvenantis vaikinas. Namo būklė tragiška – langai ir durys išklypę, šalta. Vaiko tėtis miręs, o mama iš savo kuklaus atlyginimo gali nupirkti tik būtiniausius daiktus bei maisto. Mama su nerimu laukia tos akimirkos, kai vaikinas baigs mokyklą ir išvyks studijuoti. Moteris nėra tikra, kad dėl pinigų stokos galės leisti sūnų į mokslus.

Vienas iš organizacijos „Gelbėkit vaikus“ pagalbos būdų – vaikų dienos centrai, kurie svariai prisideda prie rajono šeimų socialinių problemų sprendimo. Organizacijos įkurtą Pasvalio vaikų dienos centrą lanko 20 vaikų, čia jie saugioje aplinkoje paruošia pamokas, dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose, žaidžia.

Didžiausia parama dienos centrą lankantiems vaikams būtų lėšos šiltam maistui, nes labai dažnai čia užsukusiems vaikams, gautas kąsnis – paskutinis maistas tą dieną.

Prisidėti prie savo krašto žmonių gerovės galime visi. Pasvalio rajono savivaldybės mero priimamajame yra aukų dėžutė. Čia pat arba Pasvalio kultūros centre galima įsigyti bilietą-kvietimą į gruodžio 14 d. vyksiantį labdaros vakaro koncertą, kuriame visų geradarių lauks puiki muzikinė programa, staigmenos bei gera nuotaika. Dėl papildomos informacijos apie Mero labdaros vakarą kreipkitės į Pasvalio rajono savivaldybės mero priimamąjį tel.: (8 451) 54 100, 54 123, el. p. sekretoriatas@ pasvalys.lt)

Prisiminkime seną žydų išmintį – kas išgelbės vieną žmogų, tas išgelbės visą pasaulį.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *