Meilė mokyklai, arba – ar gali egzistuoti švietimo įstaigos be rinkliavų?

Neatsimenu savo meilės mokyklai. Mama pasakojo, kad pirmoje, antroje klasėje keldavausi labai anksti. „Vyturiuku“ mane vadindavo. Bėgdavau į mokyklą pasitikti per laukus ateinančios mokytojos. Ir kiti vaikai bėgdavo. Lenktyniaudavome – kas pirmas ją pasveikins. Tai buvo tikrai „faina“ kaimo mokykla. Klasėje buvome trys mergaitės ir kokie penki berniukai. 

Vėliau persikėlėme į miestą. Ten prasidėjo visai kitokios patirtys. Atsimenu, kaip bėgau ne į mokyklą, bet iš jos. Mintyse pati viena, be jokių draugų įtakos, sukūriau pabėgimo planą ir melavau mokytojai. Ir man pavyko…. 

Tie metai nieko teigiamo, išskyrus draugus ir išdaigas, širdyje nepaliko. Tad, kai atėjo laikas leisti dukrą mokyklon, sau iškėliau tikslą padaryti viską, kad jai mokslas teiktų džiaugsmą. 

Deja, bet mano naivios mintys sudužo jau po kelių pirmų savaičių. 

„Mokykla ne madų šou!“, „Mokykloje turi būti tvarka!“, „Tavo vaikas niekuo ne ypatingas, visų vaikai vienodi!“, „Namų darbus būtina ruošti kasdien, net jei ir nenori!“, „Ar lepinsim mokytoją dovanėlėmis?“, „Kodėl jūs neleidžiate tėvams pirkti dovanų mokyklai, juk yra leidžiamos dovanos iki 200 eurų?“, „Vaikams nupirkime vienodus marškinėlius!“, „Renkame pinigus klasės remontui, planšetėms, spausdintuvams, popieriukams nosiai pavalyti…“ Deklaracijos, ultimatumai, postulatai, neginčijamos aksiomos sminga į mano ir dukros galvą bei širdį kiekvieną dieną. 

Suvibruoja telefonas. Mesendžeryje eilinis užklausimas – „Ar pritariate pinigų rinkimui? Reikia 20… 50… 100 eurų…“ 

Ir čia ima pypsėti atsakymai: daugybė „Taip“. Visa pilka masė pritaria. O jei pabandai prieštarauti – tave „suėda“ grasinančiais laiškais ir skambučiais, kurių bendras turinys maždaug toks –„dėl tavęs vienos niekas nesiruošia keisti įsisenėjusios tvarkos…“ 

Baisiausia net ne tai, kas vyksta, o kad žmonės nesuvokia, ką daro. Patys tėvai „kiša“ kyšius, galbūt tikėdamiesi, kad jo vaiką už rankutės nuves iki valgyklos. Arba neša tokias gėlių puokštes, kokių net per prašmatniausias vestuves jau niekas nebedovanoja. Pasaulis galvoja apie vartotojiškumo, taršos mažinimą, bet mūsų mokyklose tai negalioja. Juk „taip buvo visada“… 

Nors yra leidžiama oficialiai remti mokyklą 2 proc. pajamų mokesčio parama arba pervesti oficialiai pinigus į mokyklos sąskaitą, kad vėliau lėšas galėtų paskirstyti mokyklos taryba, taip nėra daroma. Viskas daroma pogrindyje, slapta, tyliai šnabždantis. Nors visi žino, bet apsimeta, jog niekas nieko nežino. Iniciatoriai – turtingi tėveliai arba mamos, mėgstančios dėmesį ir kontrolę. Pastarosioms svarbu viską turėti savo rankose: šventes, vaikų aprangą, ekskursijas (sprendžiama net kam galima vykti, o kas to nevertas), rinkliavas. Ir tik, neduok Dieve, jei per kokią mažiau reikšmingą šventę mokytoja negaus „numirusių gėlių puokštės“ ar kokios pigios plastikinės dovanos… 

Vaikas, pajutęs ryšį su mokytoja, piešia jai piešinius ir skina gėles iš kiemo. Jis nuoširdžiai siūlo – „Mama, padarykim mokytojai dovanėlę“… Tai, kas eina iš širdies, niekuomet nebus kyšis. Ir nereiks diskriminuoti tėvų pinigų „prašymais“, kurių jie galbūt tuo momentu neturi. 

Noriu pažymėti, jog didieji Lietuvos miestai yra priėmę rezoliucijas „Švietimo įstaigos be rinkliavų“. O kaip Pasvalys? 

Atskira kalba apie feisbuko, mesendžerio grupes. Apie jas vienas mano draugas yra pasakęs: „Kas nori, neatsiklausę įeina į tavo namus purvinais batais, ir kada nori vaikšto…“ 

Kai tampi to dalimi, esi priverstas skaityti visų komentarus, nes „bijai“ praleisti – galbūt mokytojas parašė svarbią informaciją. 

Prie tų virtualių grupių esi prijungiamas net neatsiklausus, žinoma, dėl mokytojo patogumo. Tas „daiktas“ nuolat „pypsi“ ir atitraukinėja nuo realybės. Esi priverstas žinoti, kas neatvyko į mokyklą, kas susirgo, kas pametė megztinį ar kurioje vietoje mokytoja, rašydama tvarkaraštį, padarė klaidą. Klausimas: ar man tikrai to reikia? 

O kur dar atskiros grupės, skambiai pavadintos „slaptai“. Jose nėra mokytojo ir tie patys tėveliai, kurie jau yra „oficialioje“ klasės grupėje, papildomai tau „knisa“ protą… 

Bandau įsivaizduoti mamą, turinčią keturis vaikus. Jos telefone turėtų „gyventi“ mažiausiai aštuonios tokios grupės… Nuoširdi užuojauta. 

Tie, kas imasi tokių iniciatyvų, turėtų nuoširdžiai pagalvoti, į kieno duris beldžiatės, kad ir per internetines. 

Atleisk, vaike, man nepavyko. Aš nesuprantu, kur mes papuolėme…

Vaida Julija KERĖ

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.