Ak, Marijonai…

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

„Aš tikrai myliu Lietuvą!..“ – savo įtaigiu balsu, pats tvirtai tikėdamas ir mus įtikinėdamas, traukia visiems gerai žinomą dainą Marijonas Mikutavičius. 

Ak, Marijonai, ne tik tu vienas myli. Mylime ir mes. O ypač šiaurės Lietuvoje esantį nuostabų miestą Pasvalį. Atvažiuok, pamatysi, koks jis gražus, kaip rūpestingai išpuoselėtas. 

Centrinėje aikštėje vis naujos gėlės pražysta. Balta, lyg gulbė ant Lėvens bangų, kiaurą naktį šviečianti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Senojo tilto prieigoje pasitiks mūsų Antanėlis: pasveikins žmogišku balsu ir užgros savo smuikeliu… 

Aikštės centre pasigrožėk trykštančiu įvairiaspalviu fontanu. Kiek paėjėjęs, P. Avižonio gatvės kampe rasi didingą baltą gražuolę – vis besiplečiančią biblioteką. Gali užeiti vidun. Ten tave maloniai aptarnaus ir būtinai parodys naują, nuostabų, šiuolaikinių technologijų turtingą Mariaus Katiliškio kambarį. 

Išėjęs iš bibliotekos žvilgtelk kairiau – pamatysi ranka mojantį Bernardą Brazdžionį, kuris po visų kelionių bei vargų pagaliau grįžo tėviškėn ir įsikūrė ant Lėvens kranto vis „šaukdamas tautą…“ 

Pasivaikščiok P. Avižonio gatve. Čia naujomis trinkelėmis plačiai iškloti šaligatviai. Tu tik pažiūrėk, kaip gražiai tvarkoma mūsų Krašto muziejaus aplinka! Kas vasarą muziejaus kolonos vis pražysta įvairiaspalvių žiedų girliandomis. Taip ir norisi ilgai stovėti, gėrėtis ir dainuoti „aš tikrai myliu…“ 

Ak, Marijonai, šiukštu, tik neatsigręžk į antrą gatvės pusę… 

Prieš keletą metų čia stovėjo kuklus, medinis, geltonais dažais nudažytas tremtinės Kazytės Traškevičiūtės namelis blizgančiu skardiniu stogu. Šalia jo – obelimis, vyšniomis ir vaiskrūmiais kasmet pražystantis sodas. Greta – gėlėse skęstantis darželis. 

Bet… Kazytė vieną dieną iškeliavo ten, iš kur negrįžtama. Ir vietoj geltono namelio išdygo gražus šiuolaikiškas didelis namas, uždengtas raudonu stogu ir apjuostas trinkelėmis klotu taku. O greta jo… 

Namu vargu ar pavadintum šį statinį, veikiau – kiečiais bei piktžolėmis apaugusia landyne, kuri vakarais atgyja įvairiomis po šiukšles laigančiomis gyvybė mis: žiurkėmis, pelėmis, šunimis, voverėmis, katėmis ir t. t. Tikras naktinis zoologijos sodas. 

Sutemus čia galima sutikti ir dvikojų padarų. Jie degina žvakes, leidžia muziką, vartoja taurius (arba – nelabai) gėrimus. Žvaigždėtomis naktimis ant pievos atsiranda gultų, ant kurių kartais prigula čia užsukančios viešnios. Žodžiu – pasvalietiškas SPA. Visa laimė – žmogaus dydžio žolė, neleidžianti matyti vykstančių linksmybių detalių. Tiesa, ji neapsaugo nuo kartkartėmis kažkur į žvaigždėtą dangų siunčiamos keiksmažodžių pynės, kuri kartais nutyla, o kartais virsta dainos posmu. 

Mes, vietiniai, kartais pasvajojame, kaip būtų gražu visą šią „sanatoriją“ perkelti arčiau Žalsvojo šaltinio. Ten, kur buvo istorinis Pasvalio kurortas. Ir „ligoniams“ patogiau, ir vaizdas romantiškesnis, ir geriems dėdėms, sėdintiems pilko keturaukščio kabinetuose Vytauto Didžiojo aikštėje, geriau matytųsi. 

Nes dabar tie dėdės nei mato, nei girdi. O kai nematai, tai ir problemos nėra. Ar gali būti patogiau? 

Gal ir mes „bangų nekeltume“, kaip ten bebuvę, „kaimynai“ kartais net visiškai gražių dainų prieš miegą padainuoja… Bet vieną naktį ėmė mūsų SPA ir nušvito „raudono gaidžio“ šviesomis. Su siaubu stebėjome siautėjančias liepsnas. O ryte pamatę nuodėguliais nusėtas langų palanges, supratome, kad jei ne pasiaukojantis ugniagesių darbas – galėjo būti daug didesnė nelaimė. 

Na, bet juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pagalvojome, va – valdžia pagaliau pamatė, kokia piktžaizdė buvo jos panosėje. Ir dabar, kai „sprogo pūlinys“ (nors, žinoma, viską buvo galima padaryti ir gerokai anksčiau) jie pagaliau imsis ir viską sutvarkys. 

Kur tau – „objektas“ toliau sėkmingai egzistuoja! Kurį laiką bijoję grįžti keturkojai ir dvikojai padarai plūstelėjo su nauja jėga. Dienomis dabar čia veikia televizorių remontavimo… atsiprašau, – išmontavimo cechas. 

Kaip suprantame, dabar dėl viso šito kalčiausia „Darbo“ redakcija ir Pasvalio kultūros centras. Kodėl? Jų pastatai trukdo geriesiems dėdėms iš pilko keturaukščio Vytauto Didžiojo aikštėje matyti, kas dedasi šioje Pasvalio pusėje. O kai nematai…

Avižonio gatvės vietiniai

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.