Ar iš šalies regionų žemėlapio išnyks Panevėžio apskritis? Toks klausimas Panevėžio regionui priklausančių savivaldybių atstovams kilo išklausius Ūkio ministerijoje pristatytas regioninės politikos gaires. Vadinamųjų ekspertų sudėliotame plane siūloma vietoj dabar Lietuvoje esančių dešimties apskričių palikti tik keturis regionus: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Pastarajam būtų priskirtos ir Pasvalio bei kitos Panevėžio apskričiai dabar priklausančios savivaldybės – Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio miesto bei rajono.
„Sutuoktuvės“ būtų priverstinės
Kiekvienam iš keturių planuojamų regionų numatyta ir konkreti specializacija, į kurią jie privalėtų orientuotis, ieškodami investuotojų. Šiaulių regionas, kuriame atsidurtų Pasvalio kraštas, pagal ekspertų vizijas bei ministerijose braižomus planus turėtų užsiimti maisto ir gėrimų, transporto įrangos ir elektronikos, metalo, plastiko ir popieriaus gamyba, taip pat miškininkyste, tekstile ir žemės ūkiu.
Su užmačiomis vietoj dešimties apskričių palikti tik keturis regionus supažindinti Panevėžio regiono plėtros tarybos nariai buvo šokiruoti tokių ketinimų. „Toks išmąstymas yra visiškai nelogiškas, juolab kad neišgirdome jokių jį pagrindžiančių argumentų. Belieka tikėtis, jog visa tai realybe netaps ir liks tik popieriuose“, – „Darbui“ sakė Pasvalio rajono meras, Panevėžio regiono plėtros tarybos pirmininkas Gintautas Gegužinskas. – Juk nei Pasvalio, nei kitų Panevėžio apskrities rajonų su Šiauliais nesieja jokie ryšiai – nei ekonominiai, nei tradiciniai. Šiauliai tikrai nėra mūsų krašto žmonių traukos centras. Sumanyme prievarta „sutuokti“ mažai ką bendro turinčius regionus sunku įžvelgti kokią nors naudą jų perspektyvai ir jų žmonių gyvenimui. Savivaldos interesų čia nepaisoma: pirmiausia parengiama apskričių ir regionų pertvarkos schema, o tik paskui su ja supažindinamos pačios apskritys bei joms priklausančios savivaldybės. Ekspertai su mumis nė nesitarė, jie viską nusprendė savivaldybėms už akių“.
Situacija nedžiugina
Kartu su regioninės politikos gairėmis savivaldybių merams buvo pristatyta apskričių ekonominės specializacijos apžvalga. Visa tai yra Vidaus reikalų ministerijos rengiamos „Baltosios knygos“ dalis. Būtent šioje knygoje bus išdėstyta regionų ateities vizija arba regioninės politikos iki 2027 metų kryptys. Apžvalgos rengėjų duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį Panevėžio apskrityje gyventojų skaičius sumažėjo 49-iais tūkstančiais, o tai yra beveik penktadalis viso regiono populiacijos. Šiaurės vakarų Lietuvą ypač išsekino emigracija: per dešimtį metų iš Panevėžio apskrities į užsienį išvyko per 22 tūkst. žmonių, daugiausia – iš Biržų ir Pasvalio rajonų. Apskritis „traukiasi“ ir dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos – ji čia net du kartus didesnė už šalies vidurkį. Beje, ne ką linksmesnė situacija ir kituose Lietuvos regionuose, nes gyventojų prieaugiu iš visų šalies savivaldybių gali pasigirti tik Vilnius bei Neringa. Visose savivaldybėse, išskyrus Vilniaus, didėja ir vidutinis gyventojų amžius, kitaip tariant, visuomenė sensta.
Nedarbo lygis Panevėžio apskrityje – didesnis nei Lietuvos vidurkis. Didžiausias jis Kupiškio (12,4 proc.) ir Pasvalio (12,1 proc.) rajonuose. Mažiausiai bedarbių yra Panevėžio mieste ir tai vienintelė apskrities savivaldybė, kur nedarbo lygis mažesnis už šalies vidurkį. Pagal darbo užmokestį Panevėžio apskritis nuo nacionalinio vidurkio atsilieka maždaug 10-čia proc. Džiugesnė žinia – ekspertų surinkti duomenys rodo, jog Panevėžio regionui geriau nei kitoms apskritims sekasi pritraukti užsienio investuotojus. Pagal vienam gyventojui tenkančias tiesiogines užsienio investicijas Panevėžio regionas lenkia ir Šiaulių regioną, kurio dalimi ateityje gali tapti visos Panevėžio apskrities savivaldybės.
Padalintos ir verslo šakos
Su Baltosios knygos projektu šalies savivaldybės buvo supažindintos tik po to, kai jis jau buvo parašytas – kaip minėta, dalyvauti šio svarbaus dokumento kūrime jų niekas nepakvietė. Tad nenuostabu, kad jis neatspindi savivaldybių nuomonės ir neatitinka jų poreikių. Panevėžio apskrities savivaldybių vadovai dirbtinai ir vien tik ekonominiu pagrindu kuriamą keturių Lietuvos regionų darinį bei tiems regionams deklaratyviai priskiriamas veiklas lygina su sovietine planine ekonomika. Jų įsitikinimu, jokiu būdu negalima ignoruoti istoriškai susiformavusių regionų svarbos. Juk tradicijos ir žmonių savimonė irgi yra nepaprastai svarbi, norint regionus sustiprinti, pagyvinti jų plėtrą, motyvuoti gyventojus. O biurokratiškai parengti dokumentai vargu ar veiks realybėje.
Anot Pasvalio rajono mero Gintauto Gegužinsko, ministerijų kabinetuose sugalvoti nurodymai, kokios konkrečios verslo šakos turi būti plėtojamos viename ar kitame regione, juos ne stiprins, o silpnins, nes specializacija turėtų vykti natūraliai, o ne paskirstant iš viršaus, ką kuris regionas turėtų daryti.
„Baltosios knygos“ iniciatorės – Vidaus reikalų ministerijos vadovai tikina, jog klausimas, kiek Lietuvoje liks regionų, kol kas dar yra diskusijų objektas. Žadama atsižvelgti ir į savivaldybių, ir į verslininkų nuomonę.
Traukos centras susiformavo nuo seno
„Darbo“ kalbintas Seimo narys Antanas Matulas teigė, jog ketinimas sujungti jokių funkcinių ryšių iki šiol neturėjusius Panevėžio ir Šiaulių regionus sveiku protu sunkiai suvokiamas.
„Lietuvoje yra tvirtai susiformavusios penkios didžiosios ir penkios mažesnės apskritys. Pasvaliečiams, kaip ir biržiečiams, kupiškėnams ar rokiškėnams jau labai seniai traukos centru tapo Panevėžys, – sakė parlamentaras. – Ten žmonės iš aplinkinių rajonų važinėja į darbą, apsipirkti, konsultuotis pas gydytojus specialistus, nes ne visos rajonų ligoninės jų turi, į valstybines įstaigas, kurios yra tik apskrities centre. Žodžiu, važiuojančių į Panevėžį pasvaliečių bei kaimyninių rajonų gyventojų srautai tikrai dideli. O į Šiaulių pusę jokios traukos nėra. Kadangi apygardai, kurioje esu išrinktas į Seimą, dabar priklauso ir Pakruojo miestas bei didesnė dalis šio rajono, mažiausiai du tris kartus per mėnesį važiuoju ten priiminėti gyventojų, spręsti kitų aktualių klausimų. Matau, jog kelias nuo Pasvalio link Šiaulių dažniausiai būna pustuštis. Judėjimo šiuo keliu nėra net ko lyginti su eismo intensyvumu kelyje iš Pasvalio į Panevėžį. Tad dirbtinai versti žmones savo reikalų važiuoti tvarkyti į Šiaulius būtų neprotinga. Lygiai taip pat neišmintinga būtų investuotojams „iš viršaus“ nurodinėti, kokią gamyklą kokiame regione statyti. O dabar vieta vienokiam ar kitokiam verslui iš anksto numatyta ministerijos klerkų ar jų pasamdytų ekspertų vizijose. Kiek žinau, visos Panevėžio apskrities savivaldybės pasisako prieš užmačias eliminuoti Panevėžio regioną prijungiant jį prie Šiaulių regiono. Aš taip pat darysiu viską, kad tokie nelogiški sprendimai nebūtų priimti. Deja, jau tapo liūdna praktika, jog ši valdžia užuot sprendusi realias regionų problemas – nedarbo, socialinės atskirties ir kt. – imasi viską centralizuojančių reorganizacijų, periferiją palikdama dar atokesniame užribyje. Pažadai buvo gražūs, bet regionai ir toliau merdi, o „dviejų Lietuvų“ atskirtis tik didėja. Viską stengiamasi sukoncentruoti sostinėje bei keliuose didmiesčiuose. Centralizuojamos urėdijos, kelių tarnybos ir t. t., ir pan. Pakeitus apmokėjimo už medicinos paslaugas tvarką, finansiškai žlugdomos rajonų ligoninės. Kol kas nematau nė vieno konkretaus sprendimo, kuris padėtų regionams tapti stipresniais, gyvybingesniais, patrauklesniais. Jei taip bus ir toliau, nesustabdysim emigracijos nei į užsienį, nei iš regionų į didmiesčius“.
Regioninės politikos „Baltoji knyga“, kurią rengia Vidaus reikalų ministerijos sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, jau atiduota svarstyti Vyriausybei. Nuo to, ar bus patvirtinti joje numatyti regioninės politikos žingsniai, priklausys ir ateities pokyčiai šalies regionuose. Belieka viltis, jog didelę atskirtį nuo sostinės šiandien jaučiančius regionus jie ne žlugdys, o stiprins
