Prisiminti medžiais virtę broliai

„Naktį visus pažadino beldimas. Mamytė atidarė duris. Jie buvo trise. Skubiai buvo uždangstyti langai, uždegta šviesa, ant stalo padėta maisto. Vyrai sėdėjo, valgė ir kažką pašnibždomis tarpusavyje šnekėjo. Vienas iš jų atsistojo ir priėjęs prie lovytės paėmė mane ant rankų. Pamenu tamsią, diržu perjuostą uniformą. Prie jos buvo prikabintas blizgantis cilindras. Paliečiau jį ir pajutau, kaip mano mažais pirštukais smelkiasi šaltis… Auštant jie išėjo į Uniūnus… Tas, kur laikė ant rankų, buvo mano krikšto tėvelis Ignas Paltarokas iš Narteikių…“

Taip septyniasdešimties metų senumo įvykius prisimena Pakruojo rajone gyvenantis Albinas Bajoriūnas. Nors tuo metu jam buvo vos trys metukai, tą naktį matyti vaizdai, o vėliau tėvelio pasakoti išgyvenimai, vyrui įstrigo visam gyvenimui.

Miško broliai į Bajoriūnų sodybą užsuko naktį iš vasario 22 į 23-ią. Tuo metu, jie dar nenujautė, kad tai paskutinė jų vakarienė ir, kad sekančią dieną 22 Lietuvos Laisvės armijos 3-iosios apygardos partizanų būrys bus žiauriai sunaikinti gerokai gausesnėmis stribokų ir enkavėdistų pajėgų.

Vasario 23 dieną Joniškėlyje buvo iškilmingai paminėtos šių Laisvės gynėjų žūties metinės.

Krauju parašyta istorija

1941 metų gruodžio mėnesį Vilniuje 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas Kazys Veverskis įkuria slaptą lietuvių tautinę, karinę ir politinę organizaciją – Lietuvos laisvės armiją. Jos tikslas – atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis.

1944 metų liepos 1 dieną, grįžus sovietams, Lietuvos laisvės armijoje buvo paskelbta karo padėtis: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo burtis į rinktines, dislokuojamas miškuose.

Tuo pat laiku susiformuoja ir Joniškėlio valsčiaus partizanų būriai, priklausę Lietuvos laisvės armijos 3-iajai apygardai, kuri driekėsi nuo Radviliškio, Šeduvos iki Biržų ir Anykščių.

Joniškėlio Girelės miške įsikūrusiems partizanams vadovauja kapitonas Petras PaltarokasAlgimantas. Vienžindžių kaimo sūnus, Kauno karo akademijos absolventas, specializavęsis Prancūzijos Artilerijos akademijoje.

1945 m. vasario–kovo mėnesiais Girelės miške apsistoja gerai organizuota Šiaurės Lietuvos armija (apie 400 karių) vadovaujama leitenanto K. Pažemecko. Miške partizanai įsirengia bunkerius, aplink juos – apkasus.

Apie didelę partizanų koncentraciją sužino enkavėdistai. Prieš Velykas, Didijį Penktadienį, surengiamas puolimas. Žūtbūtiniame mūšyje kaunasi 200 partizanų, prieš kuriuos beveik 500 karių. Miško broliai atlaiko kelias puolimo bangas ir tik matydami, kad priešų vis daugėja, tyliai pasitraukia. Kai naktį saugumiečiai okupuoja partizanų stovyklą, jie randa tuščius bunkerius. Šiame mūšyje žūna tik du laisvės gynėjai, užtat priešininkų aukos skaičiuojamos dešimtimis. Kaip pasakojo tų įvykių liudininkai, po mūšio į Joniškėlio centrą buvo atvežti du sunkvežimiai, prikrauti žuvusiųjų kūnų. Šiose kautynėse dalyvavo ir pasvalietis partizanas – poetas Bronius Krivickas.

Įdomu ir tai, kad net prabėgus 70 metų nuo tų įvykių, Girelės miške galima rasti kažkada buvusios partizanų stovyklavietės pėdsakų. Samanotame paviršiuje aiškiai matosi apkasų linijos, o taisyklingų stačiakampių formų duburiai žymi buvusių bunkerių vietas. Specialistų nuomone, tai unikalus lietuviškos karybos istorijos objektas.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-03-03 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *