pagalbos. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Niekam nereikia aiškinti, kokią nelaimę atneša gaisrai. Dešimtmečius kauptą turtą liepsnos liežuviai kartais praryja per trumpą laiką, kad net nespėji susivokti, kas čia įvyko. Vienintelis patikimesnis gelbėjimosi ratas tokiose situacijose yra gyvenamųjų pastatų draudimas. Jei jo nėra – lieki prie „suskilusios geldos“, vildamasis žmonių pagalbos. Nes tokiais atvejais vietos valdžios maksimali finansinė parama gali siekti tik iki kelių tūkstančių eurų.
Tokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė prie Joniškėlio esančiame Lukštynės kaime gyvenę 78 metų Nakčiūnienė, metais jaunesnis sutuoktinis Adolfas, kartu su jais gyvenęs anūkas bei 9 metų proanūkė ir metais vyresnis proanūkis.
Gaisras jų gyvenamajame name kilo sausio 4-osios vakare, kelios minutės po aštuntos. „Po televizijos laidos „Vakaras su Rūta“ jau susiruošėme miegoti. Staiga atlėkęs proanūkis pranešė, kas pas juos kambaryje per lubas bėga vanduo. Anūkas Richardas tuoj pat užlipo į antrą aukštą, o ten – jau liepsnos. Su proanūkiais spėjau įbėgti į tvartą“, – šluostydamasi ašaras kalbėjo Janina Nakčiūnienė. Jos nuomone, žiežirba galėjo išlėkti per netinkuoto kamino plytų plyšelį. Patekusi ant spalių, nedidelė žiežirba galėjo įplieksti ugnį. Tuo tarpu namo šeimininkas Adolfas mano, kad ugnis greičiausiai įsiplieskė dėl elektrinio ventiliatoriaus gedimo. Kaip ten bebūtų, pastogėje prasidėjęs gaisras smarkiai suniokojo medinio namo vidų – įgriuvo dalis lubų, patalpos sulietos vandeniu, apdegė stogo konstrukcijos, skliautai. Taigi namas tapo negyvenamu. Nors žvelgiant nuo kelio Šiauliai–Pakruojis–Pasvalys, gaisro pėdsakų beveik nesimato.
Sodybos šeimininkai pasakojo, kad senas dviejų dalių namas maždaug 1959 metais buvo perstatytas, o prieš kelerius metus apkaltas plastikinėmis dailylentėmis, sudėti nauji langai ir durys. Iki gaisro likus maždaug savaitei, baigtas tualeto ir vonios remontas. Namo šeimininkų manymu, vargu ar beverta remontuoti apdegusį namą, tad galvoja apie kitą būstą.
Po gaisro Nakčiūnai, anūkas ir mokyklinio amžiaus proanūkiai laikinai prisiglaudė viename Joniškėlio daugiabučių, giminaičiams priklausančiame dviejų kambarių bute. Joniškėlio apylinkių seniūnijos darbuotojai siūlė laikinai apsigyventi Grūžiuose, Šeimos krizių centre. Tačiau nelaimėliams priimtinesnis pasirodė pirmasis variantas.
Kartu su miesto seniūnu Donatu Diliu pas padegėlius lankėmės antradienio popietę. Išgirdome pasakojimą ne tik apie gaisrą.
Lukštynės kaime esančią sodybą Adolfas Nakčiūnas paveldėjo iš savo tėvų. Tiksliau – iš įtėvių. „Tikroji mano pavardė Areima. Esu kilęs iš dabartinio Pakruojo rajono. Mano tėtis buvo partizanas. Jis žuvo kovoje su stribais. Aš tuo metu buvau kokių ketverių metų. Mama, nenorėdama, kad kartu su ja išvežtų į Sibirą, atidavė mane svetimiems žmonėms Nakčiūnams. Taip atsiradau Lukštynėje ir tapau Nakčiūnu. Žinau tiek, kad mama su už mane vyresne seserimi iš Sibiro grįžo ne į Lietuvą, bet į Latviją. Tolesnio jų likimo nežinau“, – dokumentinės kino juostos vertą jautrią istoriją pasakojo Adolfas.
Sovietiniais laikais jis dirbo tuometėje ryšių įmonėje ir 15 metų – elektriku siaurojo geležinkelio ruože. Iš Mikoliškio kilusi jo žmona Janina visą savo darbingą amžių triūsė tuomečio Joniškėlio eksperimentinio ūkio veršių ir kiaulių fermose bei laukininkystės brigadoje.
Guosdamas ašarojančius pagyvenusio amžiaus padegėlius, Joniškėlio seniūnas D. Dilys sakė tikįs žmonių geranoriškumu ir solidarumu.
Finansinės paramos nelaimėliams galima suteikti pervedant pinigų į asmeninę Adolfo Nakčiūno sąskaitą: LT717300010026500633 (Swedbankas).
