Naujasis Lietuvos stebuklas, kurį verta aplankyti… vėliau

DSCF2387
Prieš savaitę Anykščiuose atidarytas medžių lajų takas neatsigina lankytojų.

Interneto portalai dūzgia: „Paskutinis vasaros savaitgalis!“ Virtuali žiniasklaida baugina: „Prasidės lietaus periodas, kuris baigsis rudeniu!“ Nebelieka nieko kito, tik pasiduoti masinei psichozei. Viskas! Nuspręsta – metam darbus ir lekiam ten, kur ir visa Lietuva. Ne į Palangą, o visiškai priešinga kryptimi. Ten, kur sunaudojo 395 tonų metalo ir 1,5 tūkstančio kubinių metrų betono tam, kad 21 metro aukštyje įrengtų 300 metrų ilgio taką, kuriuo žygiuodamas gali grožėtis klasiko apdainuotu šileliu bei įstabiais Šventosios upės vingiais. Į Anykščius!

Nedrąsus vidinis balsas siunčia signalus apie tai, kad gal dar per anksti, jog ten bus daug žmonių ir nereikia taip lengvai pasiduoti visuotinei isterijai dėl kažkokio naujo plačiai išreklamuoto objekto. Pesimistines nuotaikas genu „loginiais“ išvedžiojimais:

praėjo savaitė nuo oficialaus atidarymo ir smalsuolių srautas jau tikrai bus išsekęs;

išvažiavus penktadienio rytą, garantuotai spėsime aplenkti ilgai miegančius miesčionis;

kokios dar dvejonės? Paskutinės tikros vasaros dienos ir jas reikia praleisti prasmingai!

Mažytis „fordukas“ rieda Aukštaitijos lygumomis. Grožimės javų laukais besiiriančiais kombainais ir svajojame apie tai, kaip netrukus pasinersime į sakais kvepiantį žalią okeaną…

Mintis, kad kažkas ne taip, apima vos užsukus į Antano Baranausko klėtelės papėdėje įsikūrusį Anykščių turizmo informacijos centrą. Dar nespėjus man išsižioti, centro darbuotoja išpyškina: „Medžių lajų takas įsikūręs šalia Puntuko akmens. Važiuokite iki „Maximos“, tada sukite į dešinę, toliau Vilniaus gatve iki žiedo, ten bus rodyklė“. Kalba mandagiai, šypsosi, tačiau jos balse girdžiu keistą, vos juntamą nevilties gaidelę. Padėkoju, atsisveikinu, pasiimu informacinį bukletą apie Anykščius ir pasuku durų link. Tarsi šauksmas tyruose pasiveja žodžiai: „O gal jus domina dar kokie nors mūsų krašto lankytini objektai?“ Manąjį „ne“ turizmo specialistė palydi giliu atodūsiu…

Iki kelionės tikslo – vos 12 kilometrų! Sukam į dešinę, važiuojam iki žiedo, sekam ženklus… Kažkurią akimirką ima atrodyti, kad tai daro visi. Apima jausmas, jog važiuojame nesibaigiančioje kolonoje. Raminu save, kad tai tik sutapimas. Juk pietų metas ir visi tikriausiai važiuoja į mėgiamą kavinę, kuri, matyt, įsikūrusi Puntuko kryptimi…

Pagaliau kelio ženklas sufleruoją, kad pasukę į dešinę, beveik už dviejų kilometrų rasime legendinį riedulį. Sukame ir… kone atsitrenkiame į milžinišką pakelėje stovinčių automobilių vorą. Jei stovi jie – reikia stoti ir mums. Cypteli stabdžiai ir mūsų mažasis „fordukas“ sustoja šimtamečių pušų paunksnėje. Nežinia iš kur išdygęs policijos pareigūnas visas iš paskos važiuojančias mašinas rikuoja pakelėje. Žmona baksnoja į šoną: „Eik paklausti, ar galima čia stovėti. Per televizorių rodė, kad praeitą savaitgalį, atidarymo metu, visus ne tam skirtoje vietoje stovinčių automobilių vairuotojus „pamalonino“ baudomis.

Pavargusios akys ir be žodžių rodomi tvarkos sergėtojo ženklai kalba patys už save: „Stovėkite kur stovite ir nelįskite į akis su kvailais klausimais“.

„Ė kvėpimas, jau ką gi!Čia sakais pušelių,

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,

Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų…“

Tokius kvapus Anykščių šilelyje kažkada uodė Antanas Baranauskas. Labai norėtume ir mes, tačiau niekaip nesibaigiančio išvykstančių- atvykstančių automobilių srauto išmetamosios dujos bei keliamos dulkės „dovanoja“ visiškai kitokį aromatą…

Kelkraštis prigrūstas automobilių. Likusioje kelio dalyje nuolat zuja mašinos. Susidaro įspūdis, kad esame trijų eismo juostų kelyje. Pėstiesiems (jų geroka minia) vietos nedaug. Laimei, vairuotojai mandagūs ir atsargiai manevruoja tarp piligrimų.

Kantriai kulniuojame siauru miško takeliu. Jauna šeima jau grįžta apžiūrėję naująjį Lietuvos stebuklą. „Būk stipri. Prieš šimtą metų tavo amžiaus vaikai per dieną nueidavo dešimt kilometrų“, – aiškina mama, gerokai pervargusiai dukrytei. Šie žodžiai priverčia nusišypsoti, tačiau, kai po maždaug dvidešimties minučių ėjimo mano šešiametė dukra du šimtai trisdešimt šeštą kartą pasiteirauja „Ar dar toli?“, imu galvoti, kad ką tik girdėtą istoriją teks pasakoti pačiam. Laimei, to neprireikia. Mes jau vietoje!

Puntuko prieigose – šventasis ąžuolas. Šypseną kelia grupelė „naujųjų pagonių“, nežinia kam apsikabinusių medį.

Žygiuojame link informacinio centro. Pastebime ne vieną laisvą automobilio stovėjimo vietą ir su apmaudu suvokiame, jog be reikalo savo ratus palikome taip toli. Nors automobilių judėjimą ir parkavimą prižiūri policijos ekipažas, akivaizdu, kad tvarkos galėtų būti daugiau.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-08-18 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *