Pasvalio krašto žmonių sveikata besirūpinančių visuomeninių organizacijų – sergančiųjų glaukoma bendrijos „Šviesa“ ir astmininkų klubo „Teisė kvėpuoti“ – nariai, pasikvietę Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentę Sigitą Kriaučiūnienę, klausėsi jos paskaitos, kaip natūraliais būdais stiprinti ir atstatyti normalų regėjimą. Anot viešnios, pagrindinė prasto regėjimo priežastis yra stresas ir įtampa, todėl visi regėjimo gerinimo būdai yra susiję su sveika gyvensena. S. Kriaučiūnienė minėjo, jog tą liudija ir jos pačios patirtis. Moteris aštuoniolika metų nešiojo akinius, bet regėjimas vis prastėjo. O dabar puikiai jaučiasi be akinių ir mato visas gražiausias pasaulio spalvas.
– Kiekvienas žmogus privalo pats domėtis savo negalavimais, neužkraudamas visos atsakomybės vien tik gydytojams. Gilindamasi į savo problemą, aš susidomėjau JAV oftalmologo Williamo Horatio Bates‘o praktika, kurią jis pavadino gerai matančios akies veiklos aprašymu. Šis gydytojas tyrė, kokie yra gerai matančių žmonių įpročiai, elgsena ir lygino su prastai matančiųjų gyvenimo būdu. W. H. Bates‘as daugiausia tyrinėjo tuos žmones, kurie kenčia dėl funkcinių regėjimo sutrikimų – trumparegystės, toliaregystės, astigmatizmo, žvairumo. Ir padarė mano jau minėtą išvadą, jog pagrindinė šių bėdų priežastis – nuolatinis stresas ir įtampa. Deja, mes šias sąvokas labai dažnai suprantame klaidingai. Mums atrodo, kad stresą patiriame tik tada, kai mus kas nors sunervina, supykdo, išgasdina. Bet iš tiesų streso šaknys daug gilesnės, – įsitikinusi Sigita Kriaučiūnienė.
Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė išvardijo keletą žalingų įpročių, trukdančių susigrąžinti gerą regėjimą:
– Pirmas: noras ir poreikis kontroliuoti, konkuruoti ir būti geriausiu. Mums atrodo, kad mūsų supratimas, kaip viskas turėtų būti, yra pats teisingiausias ir mes kasdien siekiame visus kontroliuoti, kad niekas nuo mūsų sukurtų taisyklių nenukryptų. Savo vaikui sakome: „Bus taip, kaip aš pasakiau, nes tik taip iš tavęs padarysiu žmogų!“ O iš nusivylimo, kad ne viskas vyksta pagal mūsų norus ir supratimą, iš didelių pastangų, kad taip būtų, mes savyje sukeliam alinančią vidinę įtampą, kuri mus lydi kiekvieną minutę. Prarandame minčių laisvę ir lengvumo jausmą, kai suvoki, jog gyvenime būna visaip ir nebūtinai teisus vien tik aš. Natūralų norą konkuruoti turime nuo pat gimimo. Bet vėliau pradedame varžytis dėl beprasmybių: madingesnio rūbo, modernesnio telefono, brangesnės mašinos. Stiprėjant konkurencijai, visą laiką tenka kažkam kažką įrodinėti: kad esu sumanesnis, turiu daugiau pinigų negu kaimynas, pasiekiau didesnės karjeros negu buvęs klasės draugas, Prarandam tempo ir saiko pojūtį: kad tik greičiau, kad tik daugiau. Tokioje bėgimo karuselėje dažnai pametame save. Galiausiai pavargstame ir pasijuntame bejėgiais. Pamirštam, kad būdami patys savimi, mes ir esam geriausi.
Juk būti savimi nereikia jokių pastangų, o noras tapti kažkuo kitu jų pareikalauja labai daug. Bet tos pastangos yra bergždžios, nes būti tuo, kuo nesi – neįmanoma.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2017-03-25 „Darbe“
