Ar žinojote, kad advento vainiką dar 1839-tais metais sugalvojo vokiečių pastorius Johanas Hinrichas Vichernas. Norėdamas, kad Kalėdų laukimas nebūtų toks ilgus, kas rytą jis kartu su globojamais vaikais uždegdavo po mažą raudoną žvakę, o kiekvieną sekmadienį – po didelę baltą.
Advento vainikų tradicija paplito po pasaulį ir virto kone atskira meno rūšimi. Šiuos didžiojo metų virsmo simbolius laisvalaikiu gamina ir Pajiešmeniuose gyvenanti Salvinija Mockūnaitė. Kaip pati prisipažįsta, jai tai – savotiška atsipalaidavimo forma po įtemptos darbo dienos.
Nuo Policijos mokyklos iki… kebabų
Salvinija gimė, augo ir tebegyvena Pajiešmeniuose. Baigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, buvo įstojusi į Policijos mokyklą.
– Nenorėjau „popierinio“ darbo. Traukė dinamiškas darbas ir man tuomet atrodė, jog būdama pareigūne tai patirsiu. Deja, vos įstojusi supratau, jog šis darbas – ne man. Mums buvo duotos trys savaitės apsispręsti. Po dviejų aš iš ten išėjau.
Mergina dvejus metus mokėsi Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, po to – Panevėžio darbo rinkos mokymo centre. Ten įgijo floristės specialybę.
– Tačiau su gėlėmis dirbti taip ir neteko. Tais pačiais metais gavau pasiūlymą dirbti „Senojoje Pasvalio kebabinėje“. Čia šešerius metus gaminau kebabus ir sušius. Dabar toje pat įmonėje dirbu administratore. Paradoksas – kažkada bijojau darbo su dokumentais, o dabar dirbu ir jaučiuosi laiminga, – šypsosi Salvinija.
Mėgsta natūralumą
Artėjant Kalėdoms Salvinijos darbo kambarys pakvimpa mišku.
– Mano sužadėtinis Dovydas – aistringas žvejys ir savaitgalius dažniausiai praleidžia su meškere rankose. Aš mieliau būnu namuose ir gaminu advento vainikus.
Medžiagų – gilių, kankorėžių, sausuolių ir t. t. – jauna moteris prisirenka rudenį vaikščiodama po gamtą. Kai kurias dekoracijas, pavyzdžiui, džiovintų citrusinių vaisių „žiedus“ pasigamina pati. Tam tikslui net džiovyklę nusipirko.
Kaip pasakoja pajiešmenietė – vieną advento vainiką ji pagamina per dvi tris valandas.
– Kartais pagrindą gaminu pati iš susuktų laikraščių, kartais nusiperku šiaudinį – ant jo ir lipdau viską: eglių, pušų šakas, įvairias gamtos gėrybes. Kas sunkiausia? Galbūt išlaikyti tobulai apvalią formą ir sudėlioti pačią kompoziciją. Labai nemėgstu dirbtinių blizgučių. Man patinka natūralios spalvos ir apskritai – natūralumas. Kiek pastebėjau, ir visame pasaulyje ima įsivyrauti ta natūralumo banga. Tiek eglučių puošyboje, tiek kalėdiniame apipavidalinime.
Savo darbus Salvinija išdalina draugams bei pažįstamiems.
– Kartais manęs klausia – kiek pardaviau, kiek uždirbau? Aš juos gaminu ne tam, kad užsidirbčiau. Advento vainikų gamyba man tarsi meditacija. Aš pailsiu. Manau, kad moku juos daryti. Šis darbas man teikia džiaugsmą, kuriuo dalinuosi su aplinkiniais.
Sava savame krašte
Salvinijos gyvenimas – tarp gėlių. Prieš kelerius metus „Darbas“ pasakojo apie jos mamą Daivą Mockūnienę, namie auginančią šimtus jurginų, kuriais puošia ne tik savo sodybą, bet ir bendruomenės erdves.
– Tai – mamos „daržas“. Aš padedu pasodinti bei nukasti, o daugiau jau ji tvarkosi pati.
Energija trykštanti Salvinija teigia niekuomet negalvojusi apie galimybę gyventi ir dirbti užsienyje.
– Kai nori dirbti, pinigų gali užsidirbti ir gyvendamas Pasvalyje. Be to, į nieką nenorėčiau keisti ir pačių Pajiešmenių. Tai nepaprastai gražus, jaukus ir veiklus kaimelis, kuriuo pelnytai galiu didžiuotis.
