Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Ne sykį pasakojome apie jaunuosius išskirtinės sporto šakos – japonų kovos meno dziudo mėgėjus. Vieni iš dažniausiai laurus skinančių Pasvalio rajono dziudo klubo „Giri“ mokytojos Daivos Arbatavičiūtės auklėtinių – sesuo ir brolis Goda ir Rokas Mickeliūnai. Antradienį apsilankėme treniruotėje Pumpėnuose, išbandėme tatamį, stebėjome meistriškas kovas ir pašnekinome jaunuosius dziudo imtinininkus bei jų tėvelius – pumpėniečius Ievą ir Alvydą Mickeliūnus.
Ant tatamio mokosi gyvenimo taisyklių
Atėjęs į treniruotę iškart pastebi – vienas svarbiausių prioritetų čia yra tvarka, disciplina. Pradedant nuo tvarkingai sudėtų batų iki pagarbaus varžovo rankos paspaudimo po kovos ir nusilenkimo tatamiui.
„Prieš kovą nusilenkiame varžovui už garbingą kovą, po kovos – kaip padėką už ją. Prie tatamio vaikai yra draugai, o ant tatamio – sakyčiau, ne priešininkai, bet varžovai.
Akcentuoju, jog dziudo nėra muštynės. Šis stereotipas vis dar gajus, bet su laiku išeis – turime tai išgyventi. Tai visiškai kita filosofija. Salėje turime dziudo kodeksą, kurį kiekvienas vaikas turi žinoti ir tų pačių taisyklių laikytis gyvenime – kaip ir suaugusieji“, – mums susėdus persirengimo kambaryje, pasakoja dziudo trenerė Daiva Arbatavičiūtė.
– Disciplina – labai svarbu. Mane taip ugdė, ir aš taip stengiuosi – kiek pavyksta. Bet manau, tėvai ir namuose mato, – pavyksta. Jei vaikas hiperaktyvesnis, disciplina duoda savo – grįžus namo, nurimsta. Dėl to džiaugiuosi. Daug ką duoda ir varžybinė veikla. Ypač įpareigoja uniforma. Vaikai labai laukia savo vardinių kimono, kuriuos dėvi varžybose, oficialaus dziudo sportininko paso ir, žinoma, – diržo, – įvardija trenerė.
Šiandien grupėje aukščiausios kyu meistriškumo pakopos diržą turi Rokas Mickeliūnas ir Vijus Volkovas – jie vieninteliai susijuosę savo kimono žalios spalvos diržais, kuriuos užsidirbo tapdami Lietuvos čempionais. Ateityje laukia mėlynos, rudos ir juodos spalvos diržai, žymintys vis brandesnę vidinę harmoniją.
Daug pasiekę vaikai jau žinomi ir Lietuvos mastu – bendrauja su kitais sportininkais, juos žino ir teisėjai, treneriai. Vyksta treniruotis į dziudo klubus visoje Lietuvoje, jaučia esantys dziudo bendruomenės nariais. O treniruotis į Pumpėnus atvyksta vaikai ir iš Pasvalio, Pušaloto, Puodžiūnų, Piniavos, vienas berniukas – ukrainietis.
Motyvacija – besąlygiškas tėvų palaikymas
Kai pradėjo lankyti dziudo treniruotes, Rokui tebuvo penkeri su puse:
– Iš pradžių, žinot, kaip būna… Tėvo neišsipildžiusi svajonė (juokiasi). Iš pradžių aš norėjau, o paskui ir jis pats. Kai buvo mažiukas, norėjo ir nebelankyti – juk visko būna. Bet paskatinome ir po kurio laiko, jei susirgdavo ir negalėdavo treniruotis, net verkdavo (šypsosi). Dabar jau – abu, ir Goda, ir Rokas. Goda pati „užsikabino“, – kol vaikai daro apšilimą, apie jų sporto pradžią pasakoja tėtis.
Ieva, kai buvo paauglė, lankė savigynos kursus, o Alvydas jaunystėje trumpai mokėsi dziudo, bet paskui pasirinko kitą sporto šaką.
„Buvo, draugai kvietė į futbolą, krepšinį. Bet pristabdėme, kad nesimėtytų, palankytų ilgiau. Ir praėjo“, – papildo mama. Jei kas nors sekasi ir patinka, bet apima nuobodulio fazė – verta draugiškai paskatinti ją išlaukti. O dabar raginti jau nebereikia – dziudo tapo keturiolikmečio brolio ir pora metų jaunesnės sesės gyvenimo būdu. Sportavo ir vyresnysis Lukas – bet išbandęs dziudo, pasirinko krepšinį ir meną.
Ieva dirba parduotuvės vedėja Pušalote, Alvydas – vadybininkas. Jis kilęs iš Jurgėnų, gyveno Panevėžyje, o vėliau grįžo į Pumpėnus – traukia savas kraštas. Abu jie – ypač atsidavę, palaiko vaikų pomėgį, o ir patiems dziudo patinka. Ieva nėra praleidusi nė vienų varžybų – visada vyksta kartu. Būna, ir kiekvieną savaitgalį. Alvydas net giminaičio jubiliejų yra praleidęs, kad galėtų palaikyti vaikus. „Vaikai visai kitaip jaučiasi, kai kartu – tėvai. Yra užnugaris. Ir stresą tuomet priima visai kitaip“, – dalijasi.
Treniruotės augina ne tik sportinę ištvermę
Tiek tėvai, tiek mokytoja mato, kaip vaikai auga – ir kaip sportininkai, ir kaip jauni žmonės:
– Anksčiau – tai vajetau… (juokiasi) Kaip ir brolis su sese – pasimušdavo. Kaldavosi taip, kad net man baisu būdavo. Ir nei vienas, nei kitas nenusileisdavo. Bet dabar – tikri draugai. Jų santykis pasikeitė kardinaliai. Goda subrendusi, santūri. Kad ir pykstasi, vis tiek vienas kitą palaiko. Yra kraujo ryšys. Smagu vaikus stebėti nuo mažens… – apie vaikų gyvenimo kelionę pasakoja Daiva.
– Kai atėjo mažiukas, Rokas buvo guvus, vikrus, energingas vaikas, su savo nuomone. Prisiminimų tikrai yra (juokiasi). Metai iš metų dirbome. Tai – ir tėvų indėlis. Norėjo ir mesti, blaškėsi, bet kai pasiekė aukštų rezultatų, „užsikabino“. Dabar Rokas – pedantas, po treniruotės apžiūri, ar kas ko nepaliko, – sako trenerė. Kai buvo maži, lygiuodavosi į vyresnius – stebėdavo, mėgdžiodavo jų judesius. O dabar jau patys tapo autoritetai mažiesiems…
Na, o kur tas vidurys tarp sunkaus darbo ir malonumo? „Vaikų neperspausi. O ir kur išnaudotų tą valandą per dieną vietoj treniruotės? Prie kompiuterio?“ – šypsosi Ieva. Daiva papildo: „Vaikus turi sudominti iš tikrųjų. Be to, pas mus – demokratija. Vaikas turi savo nuomonę, gali pasisakyti. Būna, kaip ir mums patiems – nedarbinga diena. Į tai atsižvelgiame. Ir, iš tiesų, jei perspausi – nieko ir nebus. Kaip ir visur, turi būti aukso vidurys.“ Tėvai atliepia, jog grįžę po treniruotės Rokas ir Goda visada jaučiasi nuostabiai ir iškart klausia, ko yra valgyti… Prasmingai išliejus prakaitą ant tatamio, nebėra noro užsiimti kuo nors nevertingu – prioritetai susidėlioja savaime.
Kiekviena kova moko nepasiduoti jausmams
„Stresiukas yra visada (juokiasi). Raminančios arbatos reikia dažnai. Prieš kovą apima jaudulys, rankos dreba. Bet per tiek metų jau įpratome“, – dalijasi tėvai. Be to, dziudo „veža“ ir juos pačius – patinka stebėti kovas, džiaugtis vaikų apdovanojimais, laukti paskirto priešininko, planuoti veiksmų strategiją, matyti, kaip vaikai tobulėja… Neįdomiausia tik – keltis trečią ryto, kai varžybos vyksta toli nuo namų, kelionėje pavargsta ir vaikai. Bet vis tiek važiuoja, o ir šeima taip leidžia laiką kartu. „Todėl gal ir „užsikabino“? Važiuodavom į Rygą, kitus miestus, paekskursaudavom. O po varžybų – dešrainiai, pica…“ – prisimena Ieva. Juokiasi, kad ir šeimos atostogas planuos šalyse, kai vyks varžybos Olandijoje, Prancūzijoje.
„Kai pradėjo lankyti, metus laiko nieko nelaimėdavo. Tai natūralu. Paskui ėmė nuolat laimėti pirmas vietas. Ir kartą nepasisekė… iškart puolė į ašaras. Sakydavau – dėl to niekada neverk. Pažiūrėk – futbolininkai verkia iš džiaugsmo!“ – pasakoja tėtis. Mama papildo: „Jei pralaimi, vadinasi – dar yra kur tobulėti“. Ir sužvaigždėti nėra kaip – dziudo disciplinai tai svetima. Ilgainiui Goda ir Rokas išmoko susidoroti su užplūstančiais jausmais – ūgteli po kiekvienos kovos:
– Jau žino, kad visko gali būti. Jei nepasiseka – Rokas po varžybų pabūna „su savimi“, atskirai nuo visų. Išbūna su savo emocijomis. Goda reaguoja šalčiau arba moka to neparodyti (šypsosi). Ir šiaip nebijo, jaučiasi drąsiai – kai jai buvo paskirta ketveriais metais vyresnė varžovė, ramiai sakė: „Eisiu ir kovosiu“, – apie augančią vaikų brandą pasakoja tėvai. Pasibaigus treniruotei, pakalbinome ir juos pačius:
– Tiesiog, kažkaip… įveiki. Kai tiek kelio atvažiuoji į varžybas, nesąmonė būtų nieko nepadaryti. Susiimi ir bandai. Aišku, stresas būna visada. Seniau visas drebėdavau. O dabar dar jaučiasi, bet užsimotyvuoji ir eini, – patirtimi dalijasi Rokas. Goda prideda nuo savęs: „Kai važiuoji – jaudulio tikrai yra. Bet kai jau esi ant tatamio – viskas baigiasi, jau kovoji“, – o jei nepasiseka, padeda paprasta mintis: „Bus tų varžybų.“
Brolio ir sesers ryšys
Merginoms varžybų vyksta mažiau, vaikinų amžiaus grupių susidaro daugiau. Tačiau Goda – jau Lietuvos bronzos laimėtoja. O ir vieniša šiame daugiau vyriškame sporte tikrai nesijaučia. Roko medalių – maždaug pusantro šimto, sesės kiek mažiau. Bet net kai nesikauna, važiuoja kartu su broliu – stebėti ir palaikyti.
„Labiausiai tėtis norėjo, kad lankyčiau, skatino. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Gavau motyvacijos ir pradėjau siekti tikslų“, – sako Rokas, didelis fizinis krūvis jam patinka. Abu sportuoja ir papildomai – lanko tailandietišką boksą. „Norėčiau dalyvauti Europos čempionate, jei išeitų, turiu tikslą“, – atskleidžia vaikinas. Goda irgi pripažįsta, kad dziudo jai – labai patinka. Sunku ir paaiškinti, kodėl ne šokiai, ne krepšinis, o rytietiškas kovos menas.
Brolis ir sesuo džiaugiasi, kad abu dar jaučia didelį malonumą sportuoti – sunkus darbas jo tikrai neatima. Padeda ir tai, kad sportuoja kartu: „Palaikom vienas kitą. Pasipykstam, bet palaikom visada, po varžybų pasveikinam. Ir geriau sutariam, kai sportuojam“, – pripažįsta Rokas ir Goda. O grįžę po treniruotės, žinoma, būna pavargę, bet viduje visada – gera.
