Kasdien į darbą Saločių kapinėse…

Aldona Pleirienė Saločių kapinėse triūsia nuo ryto iki vakaro. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

– Kapinės man nekelia jokios baimės, bet paminklai ir antkapiai kartais jau sapnuojasi, – išsitaria Saločių kapines tvarkanti Aldona Pleirienė.

Apie tai prašnekome neatsitiktinai, nes ši salotietė visas penkias darbo dienas nuo ryto iki vakaro triūsia Saločių kapinėse, kurios užima daugiau nei trijų hektarų plotą.

Vėlinių išvakarėse neatsitiktinai pakalbinome būtent Aldoną Pleirienę, nes šių kapinių lankytojai, ypač atvykstantys iš kitur, pastebi išskirtinai tvarkingą amžinojo poilsio vietą.

– Nedarau nieko išskirtinio. Toks mano darbas, – kukliai sako Aldona. – Iš tiesų kapinėmis labai rūpinasi Saločių seniūnija.

Aldona Pleirienė šias kapines tvarko ketverius metus. Senieji salotiečiai jai, kilusiai iš Biržų rajono Smilgių kaimo, atskleidė ir kapelių, kurie nepamirštami iš kartos į kartą, istorijas.

– Štai kunigo Orlovskio, kitur rašoma Arlausko, senosios Saločių bažnyčios statytojo, kapas. Jis toks senas, kad net užrašą sunku įskaityti. Kunigas miręs 1895 metais, – senutėlį užrašą įžiūri Aldona.

Yra išlikusių žinių, jog klebonas Orlauskas gavo Kauno gubernatoriaus leidimą remontuoti bažnyčią. Remonto pretekstu jis 1873 metais pastatė naują medinę. Deja, 1944-ųjų vasarą per karą ji sudegė…

– O čia 1931 metais palaidotas gydytojas Kazimieras Dilys, – kapininkė eina prie gražaus seno paminklo, kurio kitoje pusėje iškalti žodžiai: „Žmonijai nešdamas sveikatą, pats josios netekai. Žiauri mirtis nuo mus Tave atskyrė amžinai. Bet kilnios Tavo mintys mus visur lydės. Amžiams praslinkus, gražiai jos sužydės. Gamtos rauda ir džiaugsmas tebūna Tau draugai. Iki gyvenimo luotelis atneš mus, paguldys drauge. Amžinai liūdinti žmona ir vaikai.“

Trispalvėmis juostelėmis paženklinti Lietuvos savanorių kapeliai. Ir dar daugiau bevardžių kapų – labai senų ir naujų, kur palaidoti visiškai vieniši žmonės. Laikui bėgant, toks neprižiūrimas kauburėlis sulyginamas su žeme.

– Šiame pakrašty daug vaikų kapelių, – ateiname į kitą kapinių kampelį, kur pievutę ir kurmiai rausia. – Tik spėk lyginti kurmiarausius, jų čia pilna.

Kapines prižiūrinti ir tvarkanti Aldona Pleirienė pastebėjo, kad pastaruosius dvejus metus naujos kapavietės niekam nereikėjo skirti, tačiau jau rudenį – net trys atmatuotos…

Už tvoros kruopščiai tvarkomi trys šiukšlynai, atidžiai rūšiuojamos šiukšlės, augalinės – kompostuojamos.

Kapinėse nutiestas vandentiekis, keliose vietose įrengti čiaupai, bet išlikę ir šuliniai, jei kam arčiau vandens pasisemti.

Saločių kapinių tvarkytoja ir prižiūrėtoja Aldona Pleirienė prie 1931 metais mirusio gydytojo Kazimiero Dilio kapo. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

– Turim ir kapinių namelį, kur paprastai užeina duobkasiai. Tačiau vis rečiau prireikia mūsų juostų, maišų, lentų, nes samdyti duobkasiai viską savo atsiveža. Jau gana retai duobę kasa draugai ir kaimynai, – pastebi kapinių prižiūrėtoja ir atveria šalia namelio pastatytos pašiūrės duris, kur sudėti visi jos darbo įrankiai.

– Mūsų seniūnija tvarko 25 kapines, tačiau Saločių – pačios didžiausios. Pernai surūdijusią metalinę tvorą pakeitėme segmentine, kuria mūsų darbuotojai aptvėrė 553 metrus. O toliau šias kapines dar juosia senoji raudonų plytų tvora, kuriai gerokai daugiau nei 120 metų. Saločių kapinės labai senos, nes kitų nebuvo ir nėra, – svarsto seniūnas Algimantas Mašalas.

Senuose raštuose teigiama, kad Kauno gubernatorius 1887 metais leido apmūryti Saločių kapines.

Be to, seniūnas prisiminė, kaip sovietmečiu šias kapines ėmėsi tvarkyti šviesaus atminimo klebonas Antanas Balaišis. Tuomet net kaimams buvo paskirti prižiūrėti kapinių takai.

Klebonas Antanas Balaišis per visą kunigystę ypač rūpinosi, kad visur kapinės būtų gražios ir tvarkingos, kad būtų gerbiamas mirusiųjų atminimas. Tiesa, jis yra atskleidęs ir savo senelio istoriją:

– Jau būdamas senas senelis sukvietė vaikus į gimtųjų Miškonių kapines ir prašė palaidoti ant tako, tuoj prie įėjimo, o kapą išlyginti. Mat jaunas ir sveikas buvęs pilnas puikybės. Tad norįs, jog mirusį žmonės mindžiotų. Matyt, senelis buvo ne tik geras ūkininkas, bet ir mąstytojas. Jis gerai išmąstė Bažnyčios žodžius, kalbamus Pelenų dienos liturgijoje: „Dulkė esi ir dulkėmis virsi…“

Kapinių tvarkymas – nesibaigiantis. Tuo įsitikinęs ir seniūnas Algimantas Mašalas:

– Saločių kapinėse pasenusias gyvatvores išrovėme ir pernai pasodinome pusę tūkstančio tujų, šiemet – 220. Takus nupylėme skaldele ir viską nulyginome. Esam pastatę ir tualetą. Patvarkėm, restauravom kapinių namelį, stengėmės išsaugoti autentiką, nes jis statytas 1930 metais…

1929-aisiais Saločiuose buvo palaidotas tuomet dar būsimojo garsaus išeivijos verslininko dr. Juozo Kazicko tėvas.

Beje, Juozas Kazickas savo atsiminimuose yra rašęs, kaip 1990-ųjų pabaigoje su amerikiečių Brolių Rokfelerių ir Pew fondų vadovais keliavo per visas tris Baltijos šalis ir netikėtai užsuko į Saločių kapines:

– Prie tėvo kapo anksčiau buvau viešėdamas Lietuvoje 1979 metais. Nors vėliau ir lankiausi bent porą sykių Lietuvoje, bet vis nespėdavau nuvažiuoti iki Saločių. Todėl susijaudinęs galvoju, kad turėsiu progą nors akimirką parymoti nuleista galva prie tėvo kapo. Visu būreliu įeiname į kapines, o jose neįrengta net menkiausio apšvietimo. Turėjom silpną žibintuvėlį, bet tamsoje aš vis viena pasiklydau. Einu viena kryptimi – visur vienodi paminkliniai akmenys, o mano tėvo kapo nematyti. Suku kita kryptimi, tačiau vėl nesėkmė, o iš paskos, kone klupinėdami aklinoje tamsoje už medžių šakų ir kapų tvorelių, stengiasi neatsilikti Rokfelerių ir Pew fondų vadovai. Su širdgėla dingtelėjo, kad laikas nutraukti šias kiek vaiduokliškas paieškas. Žibintuvėlio spindulys apšvietė suklypusį seną kryžių ties seniai apleistu, žole apžėlusiu, apirusiu kapu. Sakau: „Padėkime vainiką prie šio man nežinomo ir turbūt užmiršto žmogaus kapo.“ Ir priklaupiu. Mes drauge sukalbėjome maldą už mano tėvą ir visus, kuriems Saločių kapinės tapo amžino poilsio vieta. Kai grįžome prie automobilių, pastebėjau, kad mano svečių veiduose kažkokia ypatinga rimtis. Vėliau, po daugelio metų, Rokfelerių fondo prezidentas man sakė, kad ta mūsų bendra malda kapinių tamsoje prie apleisto kapo su palinkusiu senu kryžiumi jį didžiai sukrėtė – sielą užplūdo nepaaiškinamas amžinybės ir gyvenimo prasmės pojūtis. Esą visam gyvenimui jam įstrigo atmintin šis didžiausią įspūdį per kelionę į Baltijos šalis padaręs atsitikimas…

– Dabar apšviestas kelias ties Saločių kapinėmis, tačiau ne pačios kapinės, – paaiškina seniūnas Algimantas Mašalas.

Jis teigia, jog nemažai rūpesčio skiriama ir kitoms seniūnijos kapinaitėms:

–  Didesnėse esam pastatę savo gamybos konteinerius, rūšiuojam stiklo, plastiko ir augalines atliekas. Kamardės, Saudogalos ir Gniaužių kapinėse atvežam vandens cisternas, o Puodžių iškasėm gilų šulinį. Daug seniūnijos kapinaičių aptvėrėm nauja tvora…

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *