Geraširdžių kaimynų kantrybė irgi turi ribas

Veterinarijos gydytojai Aurelijai Stulgienei labiausiai rūpėjo lauke pririštos karvutės sveikata. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

„Per gerą širdį gali ir bėdą įsigyti“, – sako sena patarlė. Tuo įsitikino Stačiūnų kaimo vienkiemyje netoli Pasvalio gyvenantys Janina ir Viktoras Jakuboniai.

„Gyvename atokiame vienkiemyje, o dar nuošaliau, beveik už dviejų kilometrų yra mūsų kaimyno, vienišo vyriškio Virginijaus sodyba. Kai buvo gyva senutė jo mama, dažnai nueidavom padėti tvarkytis jai buityje. Močiutė jau iškeliavusi amžinybėn, bet Virginijus, matyt, įprato, kad daug darbų už jį nudirba kažkas kitas. O dar turi sveikatą gadinančią priklausomybę, tad jau daugybę kartų mums yra tekę ir jo karvę melžti, ir gausiu kitų augintinių būriu – šunimis, katėmis, triušiais, paukščiais – rūpintis. Juk gyvi padarai – gaila laikyti alkanus ir negirdytus, – savo nerimą dėl situacijos kaimynų sodyboje išsakė į „Darbo“ redakciją paskambinusi Janina Jakubonienė.

Ypač moteris sunerimo sužinojusi, jog kaimynas Virginijus jau kelios dienos nesikelia iš lovos, o prie namų mūkia nemelžta, neperkelta ir negirdyta karvė. Tada dar buvo karštos rugsėjo pradžios dienos…

„Pikta, kad Virginijus man nepaskambino ir apie savo negalavimą nepranešė iš karto. Sužinojau tik tada, kai kaimynas išsikvietė greitąją pagalbą ir man teko talkinti išruošiant jį į ligoninę. Kelias dienas nemelžta karvė tądien dar davė beveik kibirą pieno, o kitądien – jau tik porą stiklinių. Buvo taip ištroškusi, jog iš karto išgėrė kokius aštuonis kibirus vandens. Baisu ir pagalvoti, kaip per tokį karštį kankinosi gyvulys. Juk tokia gera karvutė – ir pieninga, ir melžti labai minkšta buvo. O užtrūko per vieną dieną. Mes niekada neatsisakom padėti, bet blogiausia, kad nežinom, kiek dar ilgai tęsis tokia situacija, kai kaimyno ūkiu reikia rūpintis labiau negu savu. Ir tai nuolat kartojasi. Net niekur išvažiuoti ilgėliau iš namų negalim. Nors patys karvės nebelaikom, kaimynų žaląją reikia bent du kartus per dieną perkelti, nes žolė dabar po sausrų visai skysta. Tad arba mašiną važinėdami pagrioviais laužom, arba pėsčiomis pirmyn ir atgal vaikščiodami vargstam. Nė nežinom, į ką kreiptis, kad be priežiūros paliekamų gyvūnų problemą padėtų išspręsti“, – jaudinosi mūsų pašnekovė.

Muskusinės antys – pačios sau šeimininkės, laisvai vaikštinėja po sodybos valdas. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Į Stačiūnus nuvažiavome kartu su Pasvalio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiąja veterinarijos gydytoja-inspektore Aurelija Stulgiene. Laikinai be šeimininko likusion savo kaimyno sodybon mus palydėjo jo augintiniais besirūpinanti Janina Jakubonienė. Kaip tenka vargti ne tik geraširdžiams kaimynams, bet ir pačiam sodybos šeimininkui, įsitikinome kratydamiesi bekele palei griovį, nes į Virginijaus vienkiemį kelio nėra – tik vėžės pieva ir suarto lauko pakraščiu. Palijus tų poros kilometrų automobiliu niekaip nebeįveiktum – tektų kulniuoti pėsčiomis.

Virginijaus sodyboje mus draugiškai pasitiko keli pririšti ir dar keli palaidi šunys, pulkas ančių. Kieme matėm ir lesinėjančias vištas, šmirinėjančias kates. Iš lentų sukaltoje dėžėje kopūsto galvą krimto triušiai. Janina pasidžiaugė, jog kaimynas savo darže tų kopūstų užsiaugino – dabar yra ką triušiams paduoti. O štai šunims ji pati ne kartą pirko po didelį maišą sauso ėdalo – tokią gaują pamaitinti nelengva. Neseniai amsinčių keturkojų būrys dar labiau pagausėjo – viena iš pririštų kalyčių atsivedė tris palikuonis. Jie gulėjo būdelėje dar neatsimerkę.

Vis dėlto veterinarijos gydytojai Aurelijai Stulgienei labiausiai rūpėjo, kokios būklės yra karvutė – pririštas gyvulys pats nesusiras nei maisto, nei vandens. Tačiau žaloji buvo gan žvali ir neatrodė pernelyg suliesėjusi – nuo bado ir troškulio ją išgelbėjo kaimynų Jakubonių rūpestingumas. Tad VMVT specialistė abejojo, ar šiuo atveju būtų galima skirti baudą už gyvulių nepriežiūrą – nors ir ne paties savininko pastangomis, bet jais buvo pasirūpinta. Ko gero, vienintelė išeitis – apeliuoti į sodybos šeimininko sąžinę ir pabandyti jį įtikinti, kad negerai savo augintinius palikti likimo valiai.

Su Virginijumi kalbėjomės, kai jis po gydymo kurso ką tik buvo grįžęs iš ligoninės. Vyriškis tikino, jog jo ūkį prižiūrėjusiems kaimynams ne tik padėkojo, bet ir atlygino patirtas išlaidas. Teisinosi, jog iš pat karto pranešti jiems, kad pats nebeįstengia pasirūpinti savo gyvūnais, negalėjęs, nes buvo sugedęs jo mobilusis telefonas. Tad išsikviesti galėjo tik pagalbos tarnybas, tarp kurių yra ir greitoji.

Prie žolėse skendinčių būdų pririšti keturkojai laukė savo šeimininko. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Stačiūnietis teigė, jog šunims ir katėms dabar pats pripirko maisto, paukščiams turi grūdų, tad alkanas nė vienas augintinis neliks. Anot į savo vienkiemį sugrįžusio šeimininko, pamažu atsigauna ir karvutė – davė jau nebe dvi stiklines, o kelis litrus pieno. Pasiteiravus, ar negalvoja žalosios parduoti – mažiau rūpesčių būtų ir jam pačiam, ir kaimynams, vyriškis teigė, jog to daryti kol kas neketinąs. „Karvutė neseniai sukergta, tad reikia palaukti, kol ji apsiveršiuos. O tada bus galima ieškoti, kas žaląją nupirktų kaip melžiamą karvę, nes tie, kurie gyvulius superka mėsai, moka tik centus“, – atviravo stačiūnietis. Nors jis neužsiminė, bet, jei norės, kad žaloji žiemotų bent elementariai tinkamomis sąlygomis, iki šalčių iš tvarto teks išmėžti didžiules krūvas mėšlo, kuris dabar beveik siekia lubas. Sunku įsivaizduoti, kaip jaustųsi karvutė, įsprausta į siaurą tarpelį tarp tų mėšlo kalnų.

Virginijus pašmaikštavo, jog parvažiavęs iš ligoninės, savo ūkį rado dar labiau pagausėjusį: viena vištaitė sugrįžusiam šeimininkui atvedė„parodyti“ du slapta išperėtus viščiukus…

„Aš tikrai nusprendžiau keisti gyvenimo būdą ir pradėsiu rimtai tvarkytis. Darbų labai daug, bet žadėjo padėti ir giminaičiai, ir draugai. Turiu nusipirkęs sodybą Girsūdų gyvenvietėje, bet šįmet ten dar nesikelsiu. Troba dar remontuojama, be to, nežinau, kaip reikėtų pervežti į plėvelę susuktus šieno rulonus – žiemai paruoštą karvutės pašarą. Jei rulonus pajudinus plėvelė suplyštų – visas pašaras sugestų. Tad įkurtuves Girsūduose teks atidėti kitiems metams. O pašarų užteks visiems augintiniams. Prie sodybos turiu nuosavos žemės, ją išnuomojau bendrovei, su kuria sutarėm, kad dalį nuomos mokesčio atiduos grūdais. Sumalu miltus, verdu košę, įdedu riebalų – šunys ją mielai ėda. Jau atradau pažįstamų, pažadėjusių paimti visus tris mažuosius šuniukus, tik reikia luktelėti, kol jie paūgės ir taps savarankiškesni“.

Virginijus tikino, jog visus savo šuniukus ir katytes be galo mylįs, tad nė vieno jų užmigdyti, kaip kai kas pataria, jam nekiltų ranka.

„Anksčiau laikydavau trejetą šunų. Bet kartą mano kalytė į namus iš kažkur parvedė dar vieną paklydėlį ar beglobį ir jo neišvariau, vėliau pagailėjęs priglaudžiau dar vieną. Nors kalytėms prieš rują visada suleisdavau vaistų, kad apsiramintų, bet šįkart, matyt, vaistai nesuveikė ir grįžęs namo, radau tris naujas gyvybes. Bet, kaip jau sakiau, mažyliai pas mane ilgai neužsibus – susitariau, kam išdalinsiu“, – optimistiškai nusiteikęs kalbėjo stačiūnietis.

Kad vyriškiui reikėtų atsikratyti kai kurių netikusių įpročių ir daugiau rūpintis ne tik karvute ir visais kitais keturkojais bei sparnuotais augintiniais, bet ir pačiu savimi, neabejoja ir Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Laima Šaniauskienė. Stačiūnų vienkiemio sodyboje seniūnijos darbuotojai dažnai lankydavosi, kai dar buvo gyva Virginijaus mama ir sunkiai vaikštančiai močiutei prireikdavo socialinių paslaugų ar kitokios pagalbos. Dabar gi tik penktą dešimtį perkopęs vyriškis, nors ir vienišas, bet nėra nedarbingas ar neįgalus, tad ir savo sodyba, joje laikomais gyvūnais, savo buitimi jam teks rūpintis pačiam. Kaip ir visu kitu, nuo ko priklausys tolesnis nuošalios vienkiemio sodybos šeimininko gyvenimo kelias.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *