Jaunoji mokslininkė Ieva Rinkūnaitė: „Moksle svarbu mokėti nenuleisti rankų“

Ieva Rinkūnaitė džiaugiasi galėdama dirbti moderniame ir šiuolaikiškame Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre.

Iš Manikūnų kaimo kilusi Ieva Rinkūnaitė mokykloje save vadino „tiksliuke“, merginą visuomet žavėjo gamtos mokslai, ypač biologija. Todėl turbūt nenuostabu, kad baigusi mokyklą Ieva pasirinko šio mokslo studijas. Vėliau Vilniaus universitete (VU) baigė zoologijos magistrantūrą. Šiemet kraštietė pradėjo doktorantūros studijas VU Gyvybės mokslų centre, taigi dar ketverius metus žingsniuos mokslo keliu. Koks jis? Apie tai kalbamės su Ieva.

Ar visada svajojai būti mokslininke?

Vaikystėje labiausiai norėjau būti mokytoja. Niekada nemaniau, kad tapsiu mokslininke, tiesiog mane visuomet žavėjo gamtos mokslai ir neatrasti / nesuprasti dalykai. Turbūt toks smalsumas ir lėmė, kad parašiusi baigiamuosius darbus vis dėlto nusprendžiau nesustoti ir toliau užsiimti tiriamąja veikla.

Prisimink save mokykloje. Kokie dalykai labiausiai sekėsi ir patiko? Kokia apskritai buvai mokykloje?

Baigiau Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Patiko daugelis pamokų, tačiau mėgstamiausios, žinoma, būdavo biologijos, chemijos bei fizikos, nors ne visose pažymiai „spindėdavo“. Save laikiau gana tylia pelyte, labiau mėgdavau klausytis kitų ir stebėti mane supančią aplinką, nei pati reikštis. Vėliau įsidrąsinusi pradėjau lankyti teatro užsiėmimus ir dalyvauti kitose mokyklos bendruomenės veiklose.

Už darbą „Pelių modelio panaudojimas tiriant parvoviruso B19 kapsidės baltymo VP1 unikalaus regiono vaidmenį dilatacinės kardiomiopatijos patogenezėje“ buvai apdovanota Lietuvos mokslų akademijos premija. Kokia šio darbo esmė?

Mūsų širdis – nenuilstamai susitraukinėjantis organas, kurio darbą gali apsunkinti įvairios ligos. Viena tokių yra dilatacinė kardiomiopatija (DKMP). Vystantis šiai ligai įvyksta dažnai negrįžtami procesai, kurie pažeidžia širdies raumenų ląsteles. Raumuo silpnėja, plonėja, išsiplečia širdies kameros, o žmogus ima vis prasčiau jaustis net neužsiimdamas intensyvia fizine veikla. DKMP gali sukelti įvairūs veiksniai, tačiau vis dažniau atkreipiamas dėmesys į virusinės kilmės miokarditą (širdies raumens uždegimą), kurio laiku nenustačius gali išsivystyti ir dilatacinė kardiomiopatija. Atsiradus naujiems diagnostikos metodams buvo nustatyta, kad net apie 70 proc. DKMP pacientų endomiokardo (vidinio širdies raumens sluoksnio) biopsijose aptinkama įvairių virusų. Vienas dažnesnių – parvovirusas B19. Siekiant išsiaiškinti, ar jis gali sukelti dilatacinę kardiomiopatiją ir koks yra šios ligos vystymosi mechanizmas, buvo panaudotas bandomųjų gyvūnų modelis – pelės. Tokio tipo tyrimuose gyvūnai suteikia galimybę palyginti individo sveikatos būseną prieš ligą ir jos vystymosi eigoje, ko negalima padaryti gydant ligonius.

Mūsų tyrime pelės buvo paveiktos parvoviruso kapsidės baltymo VP1 unikaliu regionu (VP1u). Gauti rezultatai parodė, kad VP1u gali sukelti dilatacinės kardiomiopatijos ligos etiologiją atitinkančius pelių širdies pažeidimus. Šis naujas tyrimo modelis gali būti naudojamas tolesniuose šios ligos tyrimuose. Jie leistų atrasti naujus prevencinius, diagnostinius ir ligos gydymo būdus.

Studijuoji doktorantūroje VU Gyvybės mokslų centre. Kas atvedė į doktorantūrą?

Noras tobulėti. Žinojau, kad jeigu baigusi mokslus pradėsiu dirbti kokioje nors įstaigoje, man pritrūks asmeninių iššūkių, o ir papildomos žinios tam tikroje srityje visuomet praverčia. Taigi nusprendžiau pasirinkti doktorantūros studijas ir dar ketverius metus kaupti patirties bagažą.

Gal galėtumei pristatyti būsimą daktaro disertaciją ir jos vadovą dr. Julių Bogomolovą?

Disertacijos tema ne itin nutolusi nuo magistrantūros studijose atliktų tyrimų, tik tyrimo objektas kitas. Dabar tiriu Ankrd1 baltymo vaidmenį širdies homeostazėje – tai tęstiniai širdies nepakankamumo išsivystymo tyrimai. Ankirino pasikartojimų baltymas (Ankrd1) – kardiospecifinis atsako į stresą baltymas. Organizme šis baltymas atlieka daug įvairių funkcijų. Viena jų – reagavimas į biomechanines širdies raumens savybes ir jų pokyčius. Padidėję Ankrd1 kiekiai organizme stebimi ir įvairių širdies nepakankamumo ligų atvejais, tačiau vis dar neaišku, kokį vaidmenį šiuose procesuose minėtas baltymas atlieka. Tai jį paverčia patraukliu tyrimo objektu siekiant atrasti būdą, kuris padėtų sergantiesiems širdies ligomis.

Su disertacijos vadovu dr. Juliumi Bogomolovu esame pažįstami jau ne vienerius metus. Jis yra atsidavęs mokslininkas, turi daug patirties nagrinėjant įvairius molekulinius mechanizmus, vykstančius širdyje. Julius jau ne vienerius metus atlieka su širdies nepakankamumo išsivystymu susijusius tyrimus, o šiuo metu darbuojasi Kalifornijos universitete San Diege (JAV), kur panaudodamas gyvūnų modelius ieško naujų širdies nepakankamumo gydymo būdų.

Ar VU Gyvybės mokslų centras atitinka Tavo lūkesčius? Kokia atmosfera vyrauja, kokios čia sąlygos jauniesiems mokslininkams?

Smagu, kad buvau viena pirmųjų, įsikūrusių šiame centre. Taigi galėjau dar prieš doktorantūros studijas įvertinti jo privalumus ir trūkumus. Kol kas labai džiaugiuosi galėdama čia dirbti, manau, VU Gyvybės mokslų centras suvienijo ne vieną laboratoriją ir kolektyvą bendram tikslui – būti geriausiais. Sąlygos čia iš tiesų geros – naujos patalpos, prietaisai, laboratorijos, malonūs žmonės, tik nereikia bijoti bendrauti ir bendradarbiauti. Žinoma, tokiame dideliame centre pasitaiko visko, tačiau judame pirmyn ir po truputį sprendžiame iškilusias problemas.

Iš Manikūnų kaimo kilusią Ievą Rinkūnaitę visuomet domino gamtos mokslai, ypač biologija.

Dažnai mokslininkai neskaičiuoja darbo valandų. Ar jų neskaičiuoji ir pati?

Kartais atrodo, kad dienoje per mažai 24 valandų. Mokslininko darbas susideda iš nuolatinio skaitymo, planavimo, „šlapių“ darbų (eksperimentų), rašymo ir t. t. Visos veiklos labai imlios laikui, todėl kartais užsibūnama darbe iki vėlumos. Pradėjusi dirbti laboratorijoje tikrai neskaičiuodavau laiko, atlikti darbai atrodydavo svarbesni už poilsį. Praėjus jau septyneriems metams pradedu suprasti, kaip svarbu pailsėti. Nepailsėjęs žmogus – neproduktyvus žmogus.

Kuo Tau apskritai žavus mokslininko darbas?

Mokslininko darbas žavi savo disciplina ir kruopštumu. Patinka tai, kad visuomet turi ko nors siekti, tobulėti. Šį kelią linkiu rinktis tiems, kurie nebijo iššūkių ir naujų potyrių. Mokslas šiais laikais labai greitai keičiasi, todėl svarbu mokėti prisitaikyti, tačiau prireikus išlikti originaliam. Taip pat reikia nebijoti klysti. Iš klaidų mokomės, o jų moksle tikrai pasitaiko: eksperimentus tenka kartoti ne vieną ir ne du kartus, kol jie pavyksta. Labai svarbu mokėti nenuleisti rankų.

Ar dažnai sugrįžti į tėviškę, aplankai Pasvalį?

Esu kilusi iš greta Kiemėnų esančio Manikūnų kaimo, tačiau gyvenimas taip lėmė, kad dabar namiškius lankau Kiemėnuose. Į tėviškę grįžtu retai, dažniausiai per didžiąsias šventes. Šiemet dalyvavau bulviakasyje. Pasvalys – tarpinė stotelė į namus, taigi visada tenka pro jį pravažiuoti. Labai džiugu, kad šis miestas keičiasi, atsinaujina. Atrodo, kad čia žmonės gyvena vis gražiau.

Ar sunku šeimai paaiškinti tai, ką dirbi? Kaip jie vertina Tavo pasirinkimą būti mokslininke?

Visa šeima mano pasirinkimą būti mokslininke vertina labai teigiamai. Man gyvenime labai pasisekė, nes visuomet galėjau veikti tai, ką iš tiesų noriu. Dėl to džiugu sulaukti šeimos palaikymo. Namie eksperimentų beveik neaptarinėjame, dažniausiai visus domina tai, ar man gerai sekasi. Dažnai namiškiai pajuokaudami paklausia, kiek dar amžių žadu mokytis, nes kol kas nematyti mokslų pabaigos (šypsosi).

Laisvalaikiu pieši. Iš kur atsirado šis pomėgis? Ar jam lieka laiko? Gal turi ir kitų pomėgių?

Visuomet mėgau piešti: tiek namie, tiek per pamokas, o sąsiuvinių paraštės visuomet būdavo primargintos „meno kūrinių“… Šis įprotis išliko ir studijuojant, tik laikui bėgant piešiniai surimtėjo, tapdavo skirti paskaitoms, pavyzdžiui, įvairiems laboratoriniams darbams. Piešimas man – tam tikra meditacijos forma, leidžianti atitrūkti nuo realybės, pailsėti ir perkrauti pavargusią galvą. Laiko šiam pomėgiui lieka mažai, taigi stengiuosi jį pritaikyti mokslui ir nusipiešti reikalingas schemas, darbų iliustracijas. Tai man teikia daug džiaugsmo. Turiu ir kitų pomėgių: mėgstu būti gamtoje, skaityti knygas, fotografuoti, patinka ir siuvinėti.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *