– Čia mano žirgelių namai, – šypsosi dvidešimtmetė pušalotietė Vytautė Bedalytė, atverdama pagal senąją architektūrą pastatytų arklidžių duris.
Į mus smalsiai atsisuka keturi gražuoliai žirgai – trakėnas Hong Kongas, žemaitukė Aušra, rusų ristūnas Čipovilis ir anglų grynakraujis Perlitas.
– Senelis Perlitas – labai geras, jis mano mokytojas. Šiam anglų grynakraujui – dvidešimt ketveri metai. Toks amžius – žirgo senatvė, – senąjį Perlitą švelniai paglosto Vytautė.
Žemaitukė Aušra ir trakėnas Hong Kongas – lenktynių žirgai, o rusų ristūnas Čipovilis ir anglų grynakraujis Perlitas skirti daugiau pramogai.
Pušalotietės Vytautės apdovanojimų kolekcijoje – per dvidešimt žvilgančių taurių. Tai visi konkūruose, kliūtinio jojimo šuoliais, iškovoti prizai. Įsimintiniausia 2011 metais laimėta pirmoji taurė Molainiuose, kur vyko Lietuvos konkūrai. Tada Vytautė su savo žirgu užėmė antrą vietą.
Dvidešimtmetė pušalotietė – Aleksandro Stulginskio universiteto antro kurso agronomijos studentė, o Radviliškio technologijų ir verslo mokykloje taip pat antrus metus mokosi žirgininkystės:
– Šis mokslas ir trunka dvejus metus. Kas susiję su žirgininkystės verslu, man dar nauji dalykai, tačiau apie žirgų priežiūrą nelabai ką naujo sužinojau. Nors mano kurse apie dvidešimt žirgininkų, bet gal pusę jų čia tik dėl to, jog reikia kažkur mokytis. Tačiau nemažai mokslo draugų, kurie tikri žirgininkystės fanatikai. Jiems tai ir pomėgis, ir profesija.
Vytautė pasakoja, kad ir Pušalote gyvenanti jos močiutė Lida Zaveckienė labai myli arklius:
– Močiutė laikė žemaitukus. Ji net veisė arklius, kuriuos parduodavo. Turėjo dvi veislines kumeles. Negaliu sakyti, kad ir senelis arklių nemyli. O mama, dar būdama visai vaikas, viena ant arklio užsiropštė ir už tai gavo barti, nes galėjo nukristi ir susižeisti. Ir dabar močiutė turi poniuką. Mama myli žirgus, tačiau šiandien pajodinėja tik tėtis.
O kada Vytautė pirmą kartą sėdo ant arklio?
– Pirmieji kartai tikriausiai ir buvo pas močiutę ant poniukų. Jojau gal kokių septynerių ar aštuonerių metų. Ponis pralindo pro vielų tvorą, o raitelė liko kitoje pusėje ant žemės. Arba juokinga, kai ponis ima vartytis ant sniego, o ką daryti raitelei, – prisiminusi šypsosi Vytautė…
Stilingos arklidės Pušaloto ūkininkų Bedalių sodyboje pastatytos prieš kelerius metus, kai apsisprendė, kad užteks su savo žirgais keliauti per svetimus kiemus.
– Tėtis sugalvojo būtent tokią arklidžių architektūrą. Visą vasarą pati dirbau prie statybų. Mūrijo meistras, o aš nešiojau plytas. Nė kiek nebuvo sunku, nes statėm namus savo žirgeliams, – prisipažįsta vienturtė Bedalių dukra.
Vytautė seniai įpratusi padėti tėvų ūkyje:
– Nors mūsų ūkis nedidelis – tik apie aštuoniasdešimt hektarų, tačiau turim technikos, jau seniai vairuoju traktorių. Man patinka ūkininkauti. Tarkim, į supirktuvę viena traktoriumi nuvežu grūdus. O ten daugiau merginų nesutikau.
Ir vyrai iš traktorių vairuojančios žavios panelės nėra pasišaipę, atvirkščiai – net džentelmeniškai padeda:
– Vyrai labai geranoriški. Negaliu uždaryti priekabos borto, juk vairuoju galingą techniką, ir vyrai man gelbsti.
Vytautės tėvai ne tik ūkininkauja – mama dirba su seniūnijos socialinės rizikos šeimomis, o tėtis – gaisrininkas.
Visą straipsnį skaitykite 2017-11-14 „Darbe“
