Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje šešiolika metų matematikos mokanti ir jau trečią auklėtinių laidą turinti Sandra Ranonienė, trijų vaikų mama, prisipažįsta, kad mokytojo profesiją pasirinko ir į mokyklą ją atvedė meilė vaikams. Net ketinusi būti pradinių klasių mokytoja, tačiau savikritiškai įvertino, jog nepraeis dėl muzikos reikalavimų. Todėl studijavo ne mažiau mėgstamus dalykus – matematiką ir fiziką.
Mokytoja Sandra – mylima mokinių, taip pat vertinama už iniciatyvumą, kūrybingumą, darbštumą, ji imasi naujovių, ir rajone, ir Respublikoje su kolegomis dalijasi patirtimi, dalyvavo gabių vaikų ugdymo konferencijoje. Tolerantiška ir kukli. Vis dėlto įkalbėjome tiesiog paprastai pasišnekėti apie kasdienį mokytojo darbą, kaip įvertino pati Sandra, ir sunkų, ir įdomų.
Sandra Ranonienė kilusi iš Joniškio miesto:
– Ir dabar ten dar dirba mano matematikos mokytoja. Mūsų klasėje mokėsi gabieji matematikai ir aš joje nebuvau pati stipriausia, nors mėgau ieškoti nestandartinių sprendimų ir su mokytoja narpliodavom uždavinius.
Klasėje buvo dauguma vaikinų ir tik šešios merginos. Reikia pripažinti, kad vaikinų mąstymas kitaip sukasi. Tačiau mergaitės stropiai išsiaiškins, išanalizuos, išmoks. Todėl ir tarp mano mokinių, už matematikos egzaminą gavusių aukščiausią įvertinimą, yra ir merginų, ir vaikinų.
– Bet mokykloje dirbančių vyrų vis mažėja, ir tai nėra gerai.
– Nors studijuojant matematiką bei fiziką, ir mūsų kurse dominavo vaikinai. Tačiau kam patinka matematika, tam sekasi ir informatika. Tad po studijų vaikinai dažniau renkasi pelningesnį darbą firmose, o ne mokykloje.
Žinoma, yra išimčių. Tarp kitko iš Vaškų kilęs studijų laikų kurso draugas Gargžduose dirba fizikos mokytoju.
Mano vyras taip pat baigęs fizikos ir kitus gamtos mokslus tame pačiame Šiaulių pedagoginiame universitete. Dirbo mokytoju. Iš mokyklos jį galutinai išvarė popierizmas. Tada ėmėsi savo kompiuterių verslo.
– Dėl begalinio popierizmo dejuoja daugybė mokytojų. Juk mokinių egzaminai ir parodo darbo rezultatus, o ne įvairiausios ataskaitos.
– Kaip įrodysi, kad su tuo mokiniu viską padarei, ką galėjai. Manau, jog ir pagrindinėse mokyklose gabesniems vaikams reikėtų skirti gal daugiau dėmesio. Kol pasieki rezultatų, mokykloje vyksta ilgas ir nuoseklus darbas.
Vis dėlto popierizmas – įvairios suvestinės, ataskaitos, planai – atima daug laiko, kurį galėtum skirti mokiniams, šeimai, sau.
Mokykloje dirbti be pašaukimo būtų labai sudėtinga. Čia neįmanoma skaičiuoti darbo valandų, atsitverti, atsiriboti nuo mokinių net ir po pamokų. Su auklėtiniais diskutavom, kaip svarbu turėti mėgstamą, širdžiai mielą darbą. Jie manęs klausė: „Tai jūs mėgstat savo darbą?“ Aš nuoširdžiai atsakiau, kad tikrai taip. Ir į mokyklą man eiti nėra jokios problemos.
Tiesa, tuoj po studijų dirbti buvo labai sunku. Universitetai visiškai neparuošia mokyklai, gauni tik sausos teorijos. Kad mokykloje išliktum ir galėtum dirbti, turi būti stiprus. Mokytojas visur, net miesto šventėje, yra dėmesio centre, apie mokytojus vaikai kuria įvairiausias legendas.
Darbo pradžioje nebuvo lengva valdyti emocijų pliūpsnius. Mokytojauti pradėjau Šiauliuose, vienoje pagrindinėje mokykloje. Anuomet man vaikai prisipažino, kad buvau mokytoja, privertusi išmokti, o ne nusirašyti. Priėmiau tai kaip komplimentą.
–Tačiau darbas gimnazijoje jau skiriasi?
– Į gimnaziją ateina vyresni mokiniai ir prie kiekvienos asmenybės reikia derintis, ją perprasti, su vaikais santykius reikia užsiauginti. Ir tas prisijaukinimas užtrunka maždaug pusmetį.
Bet gimnazijoje patiriame kitokių džiaugsmų. Darbas su auklėtiniais, dabar jų dvidešimt devyni, ir be galo įdomus, ir sunkus. Sutariam ir pykstamės, turim paslapčių, aišku, jie man visko neatskleidžia. Negyvenu socialiniuose tinkluose, tačiau turiu su mokiniais feisbuko grupę. Bet jie turi ir savo grupę be manęs.
Man visiškai suprantama, kad vaikai nebijo mokytojo klausti, ruoštis egzaminams net ir susirašinėjant feisbuke. Aš visada stengiuosi atsakyti. Bandau ieškoti priėjimo, kaip mokinius sudominti matematika.
– Ar negaila savo laiko, ar neatsibosta?
Kaip vaduojatės iš kasdienės rutinos, kurios jaunimas ypač nemėgsta? Kaip išlaikyti azartą ir teigiamas emocijas? – Jei darai, ką pats mėgsti, tai negaila nei laiko, nei pabosta. Stengiuosi vaikams ne tik perteikti žinias, bet ir siekiu, kad jie išsineštų nuolat tobulėti. gerą emociją. Yra mokinių, kurie stovėdami prie lentos stresuoja, tuomet ir neverčiu eiti prieš klasę. Aš pati prieš auditoriją bijodavau kalbėti, stovėdavau visa išraudusi. Tačiau, bėgant laikui, jaudulys įveikiamas…
Šiandien labiausiai trūksta laiko, nes nemokam jo planuoti. Gyvenimas siūlo labai daug – net nepajuntam, kaip ilgai nuskęstam interneto platybėse ir prie televizijos ekrano. Todėl technologijomis stengiuosi naudotis tik dalykiškai. Nors tai nereiškia, jog aš teisi. Bet šiuo metu taip galvoju ir taip gyvenu. Sau esu išsikėlusi uždavinį – neskubėti.
– Ir kartu dalyvaujat mokymuose, įdiegiant ir naudojant įvairias šiuolaikines technologijas.
– Taip šuoliais vejuosi jaunimą, naujomis technologijomis paįvairinu pamokas. Tačiau kartais patys mokiniai ima ir pasako: „Mums atsibodo tos nesąmonės“. Tada nieko nėra geriau už klasikinę lentą ir kreidą.
Dirbdamas mokykloje, tiesiog privalai tobulėti. Mane ypač skatina smalsūs vaikai, kurie Vilniaus universitete lanko Lietuvos jaunųjų matematikų mokyklą. Iš tiesų įdomiausia spręsti papildomas užduotis, nes kitaip pamokos tampa šabloninės.
Mokiniai atsineša savo uždavinių, prie kurių ir aš turiu ką veikti. Kartais taip įtraukia, kad, mintyse suradusi sprendimą, net pašoku iš lovos.
Atrodo, jau šitiek metų dirbu, galėčiau kažkaip išsisukti, mažiau ruošdamasi pamokoms, bet vaikai tokį nepasiruošimą tuojau pajustų.
Mokiniai iš karto pagauna, jei esi prastesnės nuotaikos, nors ir kaip stengtumeisi tai maskuoti.
– Ar matematikai tikrai vien tikslūs sausuoliai?
– Yra visokių. Paklausykit, kaip kalba mūsų kraštietis Antanas Apynis! Ir aš siekiu, kad vaikai bendrautų, kad sugebėtų apginti savo nuomonę.
Tačiau žmogus turi dvi ausis ir vieną burną. Todėl galima dvigubai daugiau klausytis ir dvigubai mažiau kalbėti. Bet ne visada pavyksta.
Žmonės, taigi ir mokiniai, labai įvairūs, labai skirtingi, ir tuo įdomūs.
