Ši istorija prasidėjo nuo redakcijoje suskambusio telefono. Skambino iš Pasvalio dekanato. Nustebęs ir net šiek tiek susijaudinęs balsas kitame ragelio gale išbėrė: „Turime svečią. Kai jis prisistatė, tiesiog privalėjome jums paskambinti. Tai Petras Jonas Karpis…“
Vargu ar rasime mūsų rajono gyventoją, kuris nebūtų girdėjęs šios pavardės. Net ir visiškai nieko apie mūsų krašto praeitį nežinantis žmogus yra ką nors girdėjęs apie šiuos garsius bajorus. Juk kažkada jiems priklausė kone trečdalis Lietuvos žemių!
Sutarėme susitikti Joniškėlyje.
VIII amžiaus Ispanija. Andalūzija. Sonchevos Drąsiojo ir donos Chimenos, Astūrijos karaliaus Froilo dukters šeimoje gimsta sūnus donas Bernardas del Carpio. Andalūzijos provincijos markgrafas davė pradžią giminei, kurios istoriją tęsis kone pusantro tūkstančio metų. XIV a. jie persikels į Pietų Italiją. XVI a. kartu su karaliene Bona jie atkeliaus į Lietuvą. Jei taip skambėtų įžanga į jūsų giminės istoriją, kaip įsivaizduotumėte niekada nematytą giminaitį?
Buvau tikras, kad sutiksiu aukštą, didingo stoto vyrą, visa savo esybe pabrėžiantį neeilinę kilmę. Tačiau, kaip dažniausiai būna, realybė buvo visiškai kitokia. Mus pasitikęs Piotr Jan Karp nė iš tolo nepanašėjo į turtingų žemvaldžių giminės atstovą. Smuklaus sudėjimo, švelnaus žvilgsnio, malonaus balso tembro vyras veikiau priminė keliaujantį menininką.
Šeimos šaknys slepiasi istorijos ūkuose
Petras Jonas Karpis – kunigas-vienuolis. Į Šiaurės Lietuvą jį atgynė seniai pamirštų ir įvairiuose istorijos vingiuose pamestų šaknų paieškos.
Vyras gimė Pietų Lenkijoje, netoli Krokuvos. Tuose kraštuose Karpių (Karp) pavardė reta. Dabar jau miręs pašnekovo tėvas pasakojęs, kad senelis kažkada dirbo garsių Abiejų Tautų Respublikos politinių veikėjų Potockių
miškų prižiūrėtoju. Jis užsiminęs, jog Karpių giminės praeitis nėra paprasta ir kad po šia pavarde slypi didelė istorija. Tai paskatino dvasininką domėtis savo šeimos genealogija.
Prieš 20 metų su misionieriška misija buvo pasiųstas į Baltarusijoje esantį Benekainių kraštą. Ten jis rado pirmuosius savo šeimos pėdsakus – vienos iš Karpių giminės atšakos kapus. Vėliau pėdsakus aptiko Šiaurinėje
Lenkijoje – netoli Bialystoko. Laisvu nuo tarnystės laiku šventikas domėjosi istorija. Archyvų ir dokumentų analizė
parodė, kad ispanų kilmės Karpiai iš Italijos persikėlė į Lenkiją, Baltarusiją, o vėliau jų kelias pasuko į šiaurę –
Lietuvą, į Joniškėlio Karpių dvarą.
Visą straipsnį skaitykite 2017-09-09 „Darbe“
Su šiuo įspūdingu faktu derėtų supažindinti šoumeną, keliautoją valtimis, ieškojusį, bet taip ir neradusį Nepriklausomybės akto originalo, Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiaus kavalierių prof. A. Bumblauską. Pasiknisęs senovės analuose, jis netruktų surasti įtikinamų sąsajų tarp garbaus svečio Piotr’o Jan’o Karp’o ir, tarkim, kokio nemažiau garbaus Pasvalio rajono visuomenės ir politinio veikėjo… Prof. Alfredas Bumblauskas tam gabus yr’: jis jau yra rašęs apie Anglijos valdovų lietuviškas šaknis!
Dėliojant dėliones visko galima pridėlioti!
kiek zinau paskutinis tiesioginis Karpiu palikuonis zuvo dar 1915-1918, jei neklystu. Ir daugiau vyriskos gimines palikuoniu nebuvo.