Saločių kunigaikštystėje vyko šventė

Jei kažkas jūsų netikėtai paklaustų, ką žinote apie viduramžius, neabejotinai imtumėte pasakoti apie karalius ir riterius, apie nesibaigiančius karus ir epidemijas, inkvizicijos laužus ir magiją. Esu tikras, jog ne vieno lūpose nuskambėtų frazė „tamsieji viduramžiai“. Tai labai gajus stereotipas, kurio gyvavimą nuolat pakursto daugybė literatūrinių kūrinių ir kino filmų. Iš tiesų viduramžiai anaiptol nebuvo „tamsūs“ ir tą būtų galima nesunkiai įrodyti pasitelkus daugybę argumentų. Tačiau šios dienos tema – savaitgalį Saločiuose šurmuliavusios „Antaninės ant Mūšos“. Tad istorinį ekskursą palikime kitam kartui. Visgi rašinį neatsitiktinai pradėjau nuo viduramžių, nes būtent jie ir buvo pagrindinis šios šventės leitmotyvas, o šiemet Saločiuose jie iš tiesų buvo tamsūs. Tiesiogine to žodžio prasme. Dangumi slenkantys juodi debesys, iš kojų verčiantis šiaurys ir įkyriai, kartais nepadoriai smarkiai, merkiantis lietus erzino ir gadino nuotaiką daugeliui. Ar tai sugadino šventę? Apie tai pakalbėsime vėliau, o dabar persikelkime į šeštadienio vidurdienį.

Nuo valkatos iki Didžiojo kunigaikščio

Virš senojo tilto vėjyje plaikstosi Saločių ir istorinė Lietuvos vėliavos. Keliu žygiuoja šiuolaikinio žmogaus akiai neįprastais rūbais pasipuošusi procesija. Jos priešakyje ant žirgo joja kunigaikštis Algimantas (Saločių seniūnas Algimantas Mašalas). Šalia jo – kerinti kunigaikštienė (Saločių Antano Poškos pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Roma Jakubonienė) ir dvi žavios dukros (Monika Aleksandravičiūtė ir Renata Žilinskaitė). Jiems iš paskos seka margaspalvė minia: kardinolas ir pulkas vienuolių, išdidžios matronos ir vėjavaikiškai nusiteikę juokdariai, amatininkai ir budeliai. Visų dėmesį patraukia ratuotas medinis narvas, kuriame blaškosi nežinia už kokias nuodėmes įkalintas nelaimingasis…

Procesija apsuka ratą miestelio centre ir aidint plojimams garbingoji svita užlipa ant scenos. Jos centre – medinis sostas, kuriame, kaip ir pridera įsikuria kunigaikštis. Jam iš dešinės – žmona su dukromis. Iš kairės – kardinolas (Saločių vargonininkas Robertas Aleksandravičius), už kurio nugaros nedrąsiai slepiasi „trijų parapijų klebonas“ tėvas Jonas (Pasvalio dekanas Jonas Tamošiūnas). Didikų kompaniją saugo grėsmingai atrodantys šarvuoti riteriai.

Aidint fanfaroms virš aikštės iškyla dvi vėliavos: Saločių ir istorinė Lietuvos.

Į sceną įsiveržęs būrelis linksmų pažų eilėmis pristato Saločių istoriją. Netikėtai vienas iš jų, Augustas Jakubonis ima… repuoti Lietuvos istoriją. Jaunikaičio lūpose telpa visas tūkstantmetis mūsų valstybės kelias…

– Esu valdovas šių kraštų ir darysiu, kas Dievui – Lietuvai – Saločiams bus naudinga, – į susirinkusiuosius kreipiasi vienai dienai kunigaikščiu pavirtęs Saločių seniūnas Algimantas Mašalas. – Linkiu miesteliui žydėti ir nuolat keistis. Būti patrauklia vieta dirbti ir mokytis.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-06-16 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *