Pušaloto kapinynas atveria žiemgalių paslaptis

Pasvalio krašte negalime pasigirti nuveiktais archeologiniais darbais ir gausiais atradimais. Krašto muziejuje saugomi daugiausia tik atsitiktiniai radiniai. Iš įpratimo didžiuojamės paslaptinguoju Vaškų lobiu, tačiau tai buvo dar XIX amžiuje, o ir pats lobis kadaise iškeliavo į Švediją. Tarsi vėjo pučiamos pralekia nuogirdos apie vienur kitur iškastą „juodąjį“ protėvių palikimą. Ne veltui sakoma, jog visi žino, kad sniego žmogus yra, tačiau niekas nėra jo matęs…

Tačiau dabar ne apie tai. Atrodo, archeologinis įšalas pradeda trūkinėti ir mūsų platumose. Dėka paprasto entuziazmo, mokslinio užsidegimo, jaunatviško maksimalizmo. Aukso vertės savybės šiais laikais. Kovo pabaigoje Pušaloto kapinėse kastuvus įsmeigė archeologai. Biržiečiai Greta ir Karolis Duderiai atnaujino prieš septyniolika metų prof. dr. Ilonos Vaškevičiūtės pradėtus kapinyno tyrinėjimus. Įprastai tokie darbai – žemės kasimas, brėžiniai, tyrimų ataskaitos, radinių tvarkymas ir konservavimas – kainuoja nemažus pinigus, tačiau šį kartą specialistai atvyko savo iniciatyva, vedami mokslinio intereso. Pagarba jiems už tai.

Kapinynas tyrinėtas ne kartą

Pušaloto kapinynas yra į šiaurę už miestelio bažnyčios ir kapinių. Tai žiemgalių genties laidojimo vieta, archeologams žinoma nuo XIX a. vidurio, kai kasant duobes pamatams buvo aptikta geležies amžiui būdingų radinių. Dabar jie Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Kapinyno būta išties nemažo. Per amžius buvo laidojama vis tose pačiose vietose, todėl šiandien galima tik įsivaizduoti buvusias apimtis. Dalis kapinyno atsidūrė miestelio kapinėse, kitoje dalyje namus pasistatė pušalotiečiai. Ir tik nedidelis atviras plotas yra valstybės saugomas archeologijos paminklas. Jo teritorija dar labiau susitraukė po žvalgomųjų tyrinėjimų 1999 m., plečiant kapinių ribas. I. Vaškevičiūtė tuomet neaptiko archeologiškai vertingo sluoksnio ir todėl buvo leista išplėsti kapines. Tikėtina, jog pagrindinis kapinynas buvo ten, kur dabar yra sodybos. Žmonės pasakojo rasdavę kaulų ir dirbinių.

2012 m. vasarą visai netikėtai prasidėjo antroji šios istorijos dalis. Ne paslaptis, jog Pušaloto kapinynas buvo prižiūrimas prastai: atvira aikštelė žalojama, statomi automobiliai, kasamos duobės šiukšlėms, o iškastas smėlis naudojamas kapų priežiūrai. Vienoje tokių duobių miestelio gyventojas Ričardas Butkus aptiko žmogaus kaukolės ir žalvario dirbinių fragmentus. Tik supratingo žmogaus dėka radiniai atsidūrė ne privačiose rankose, o Pasvalio krašto muziejuje. Tuokart rasta įvijinė apyrankė, žiedas, antkaklė, keletas papuošalo įvijų. Be to, R. Butkus padovanojo dar vieną seniau duobkasių rastą kirvelį bei apatinį arklio žandikaulį. Pastarasis radinys intriguoja, nes, jeigu tikėti duobkasiais, ten buvęs visas gyvulio skeletas, kurio jie negalėję iškasti. Užkabino tik kaukolę, o kita dalis liko giliai po žeme. R. Butkui įteikta speciali muziejaus padėka – įrodymas, kaip tai svarbu mūsų kraštui.

Nuotraukoje: Kasinėjimuose dalyvavo „Simkala“ vyrai iš Joniškio.

Gražvydas BALČIŪNAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-04-28 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Kapinės visada buvo ir bus paslaptinga ir šventa vieta, visada turinti paslapčių. Tiek įvairių žmonių palaidota jose, skirtingi išgyvenimai ir istorijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.