Naktis, kai tankas išskyrė dvi Loretas

8
Pasvaliečių svečiai-kraštiečiai: Televizijos bokšto gynėja Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė ir fotografijų parodos autorius Kęstutis Svėris.

Mūsų kraštietė, Valakėlių kaime gimusi ir užaugusi Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė, 1991-ųjų sausio 13-osios naktį savo krauju aplaisčiusi Vilniaus televizijos bokšto papėdę, šiandien yra laiminga dviejų studentų – dukros Aistės ir sūnaus Šarūno – mama, džiaugiasi anūkėlės Liepos krykštavimu. Tačiau prieš 25-erius metus patirtas Kruvinojo sausio košmaras sapnuojasi iki šiol. O dalindamasi savo prisiminimais, Loreta tarsi viską išgyvena iš naujo – nerimą, baimę, kartu – nenusakomai didelį vienybės ir stiprybės jausmą.

Kiekvienam teko rinktis

Loretos labai dažnai klausia, ar ji ir dabar taip pat aukotųsi dėl Lietuvos, ar prireikus vėl stotų į kovą su brutalia jėga. Tokį pat klausimą moteris išgirdo ir per susitikimą su pasvaliečiais, surengtą Pasvalio krašto muziejuje, minint Sausio 13-osios įvykių 25-ąsias metines.

– Tikrai ir vėl eičiau, – patikino mūsų kraštietė. – Juk be kiekvieno mūsų atsakomybės negali būti ir laisvės. Tada prie Televizijos bokšto mane ir mano draugus atvedė širdies, proto ir sąžinės balsas, pareigos jausmas. Tą naktį aš netekau savo draugės…

Lemtingąją naktį prie Televizijos bokšto Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė budėjo kartu su savo bendradarbe ir bendravarde Loreta Asanavičiūte. Abi jas pervažiavo tas pats tankas. Deja, Loretai Asanavičiūtei Sausio 13-osios naktis buvo paskutinė, o mūsų kraštietė, gydydamasi tanko vikšrų sutraiškytas kojas, ilgus mėnesius praleido ligoninėje.

2
Netoli laužų – tuomečio Pasvalio duonos kombinato furgonas, iš kurio Parlamento gynėjams buvo dalijama duona.

– Kruvinojo sausio įvykiai mano gyvenimą pakeitė 360 laipsnių kampu. Pakeitė požiūrį į žmones, kertines vertybes, paskatino daug ką perkainoti iš naujo. Džiaugiuosi, kad savo akimis mačiau didžiojo virsmo – Lietuvos laisvėjimo – laikotarpį, kai atsiveria durys surasti ir pažinti tai, kas iki tol buvo draudžiama ir slepiama, – sakė Loreta. – Kai prasidėjo Sąjūdis, man buvo 24-eri. Papuoliau ant Lietuvos išsivadavimo judėjimo bangos ir negalėjau būti tik stebėtoja. Juk tada reikėjo rinktis: ar liksime sovietinės imperijos vergais, ar būsime laisvos Lietuvos Respublikos piliečiais. Dėl pastarosios galimybės tikrai buvo verta aukotis.

Zina MAGELINSKIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-01-14 „Darbe“.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *