
– Nežinau, kaip čia ta giltinė manęs vis dar neatranda, – šypsodamasi stebisi Emilija Linkaitė- Uogintienė, gimusi Saudogaloje 1920 metų rugsėjo 1-ąją, taigi švenčianti 95-metį.
Močiutė vis kalbėjusi, kad anoks čia jubiliejus – šimto reikia sulaukti!
Iš tiesų jau ir ši sukaktis graži, reikia džiaugtis kiekvienais pragyventais metais, kiekviena diena.
Emilija Uogintienė savo šeimoje ilgaamžiškiausia. Vyresniosios seserys mirė 78 metų ir 80-ies, motina – 81-erių, tėvelis – 73-ejų. Ir buvusių bendradarbių nedaug likusių.
– Iš trijų seserų buvau jauniausia. Mano abi seserys prieškarinės. Paskui tėvelis buvo paimtas į karą. Pasakodavo, kad ketverius metus išbuvo vokiečių nelaisvėje. Kai grįžo, šeima iš Saudogalos kaimo kūrėsi vienkiemyje. Tada 1920-aisiais ir aš gimiau. Sodybą juosė Kamatės upelis, buvo kalvelių, medžių. Taigi gyvenome labai gražioje vietoje, – prisimena Emilija Uogintienė.
Ji ištekėjo irgi už saudogaliečio Petro Uoginto. Iki pat melioracijos 1981-aisiais gyveno Linkų sodyboje, Emilijos tėviškėje.
Beje, tame krašte nemažai Linkų ir, anot senolės, visi iš tos pačios genties.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-09-03 „Darbe“.