Knygoje – kelių kartų likimai

pumpenai (5)
Pumpėnų kraštiečių asociacijos pirmininkas Algimantas Stalilionis ir knygos „Atsiminimai apie Pumpėnus“ sudarytojas akademikas Antanas Buračas.

Pasirinkite iš dažniausiai naudojamų žymų

Pernai tradicinė kasmetė Pumpėnų kraštiečių asociacijos „Pumpėniečių viltys“ šventė sutapo su miestelio 460 metų jubiliejumi, o šiemetė – su kitu gražiu ir prasmingu įvykiu: neseniai gimusios knygos „Atsiminimai apie Pumpėnus“ sutiktuvėmis. Nors, anot Pumpėnų kraštiečių asociacijos pirmininko Algimanto Stalilionio, renginį labiau tiktų vadinti ne knygos sutiktuvėmis, nes ji pasaulį išvydo dar žiemą, o nuoširdžiu pokalbiu apie labai lauktą leidinį.

– Norėjom, kad pumpėniečiai knygą spėtų perskaityti ir galėtų ją aptarti, diskutuoti, kritikuoti ar pasidžiaugti. Kol esi jaunas, svajoji kuo greičiau išeiti į platųjį pasaulį. Bet, perkopęs pusšimtį savo gyvenimo metų, atsigręži atgal ir supranti: visa, kas brangiausia, yra čia, gimtinėje, – jautriais žodžiais pumpėniečių ir kraštiečių šventę pradėjo asociacijos vadovas.

Artėjant 90-mečiui įvaldė kompiuterį

Į knygą „Atsiminimai apie Pumpėnus“ sugulė Kotrynos Kavaliauskaitės-Buračienės – akademiko Antano Buračo mamos, dr. Stanislavos Jareckaitės, kitų Pumpėnų kraštiečių bei pačių pumpėniečių prisiminimai. Knygos pabaigoje esančioje asmenvardžių rodyklėje yra per pusantro tūkstančio pavardžių – tiek žmonių paminėta šioje knygoje. Antanas Buračas pasakojo, jog garbaus amžiaus sulaukusi jo mama dažnai leisdavosi į prisiminimus apie savo vaikystės ir jaunystės laikus Pumpėnuose – apie čia gyvenusius žmones, jų tarpusavio santykius, apie patį miestelį ir jame virusį gyvenimą. Tačiau sūnaus prašoma tuos savo prisiminimus užrašyti, moteris ilgai atsikalbinėjo.

„Sunku net patikėti, kad ją įtikinau parašyti prisiminimus, likus vos pusmečiui iki jos 90-mečio. Ir, vos savaitei likus iki jubiliejaus, ji man ryžosi parodyti tai, ką parašė. Toliau teko verstis per galvą, bet per keturias dienas rankraštį pavyko išleisti Valstybės žinių leidykloje – pačiose šeimyninio pagerbimo išvakarėse. Be abejo, kalba buvo netaisyta, tačiau ji ir taip raiški ir taisyklinga, nors Mamai liko neįgyvendinta svajonė baigti studijas universitete. Knygos pasirodymo įspūdis Mamai buvo neapsakomas, juk tai pirmoji bei vienintelė jos parašyta knyga ir jinai galėjo ją dedikuoti artimiesiems čia pat, jos paminėjimo šventėje!“ – knygos įžangoje rašo akademikas Antanas Buračas.

Zina MAGELINSKIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-07-21 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. kad nėra lengva įsiterpti į „Darbo“ 2015 07 28 „Pro memoriam“ /braunuosi į „Pro memoria“, bet čia ta „naujoji vietinė žurnalistų karta“ supainiojo byškį…/.
    Liepos 24 Amžinybėn iškeliavo Irena Porvaneckienė. Vile ir Gigį, dalinuosi skausmu. Prisimenu Jūsų šeimos mėgtą spalvą – žalią. Dabar – pats vidurvasaris : gamta skęsta žalumoj…
    Prisiminsiu kol gyvas būsiu Jūsų mamą už gyvenimo pamokas: muzika – tai organizuotas garsas! Man, patikėkit, tai svarbiau, nei P. Čaikovskio sentimentai apie „nuraminančią muziką“…
    Vile ir Gigį, kur bebūtumėt: Rygoj ar Kaune – su Jūsų skausmu dalinuos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.