– Mūsų sodai su Antanu Poška buvo kaimynystėje. Iš vaikystės prisimenu tokį žilaplaukį, žilabarzdį senelį, tėvams pasakojantį apie savo įspūdingas keliones. Nors vaikui tai įstrigo, tačiau jas įvertinau gerokai vėliau, – Saločių Antano Poškos vidurinėje mokykloje prisipažino žurnalistas Gerimantas Statinis, vienas iš ekspedicijos „Indija 2013. Antano Poškos keliais“ vadovų. Iš tiesų keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, esperantininkas dr. Antanas Poška (1903– 1992) buvo labai spalvinga ir asmenybė, ir jo veikla, tačiau Saločiuose susitikęs su mokiniais šis jau garbaus amžiaus žilaplaukis senelis nebuvo puikus oratorius ir pasakodavo gana monotoniškai. Bet dabar skaitant jo knygas už kiekvieno įvykio atsiveria nauji klodai ir net egzotika. Iš netoli Saločių esančio Gripkelių kaimo kilęs Antanas Poška (Paškevičius) šiandien jaunimą galėtų sudominti būtent pažinimo troškulio kupinomis kelionėmis. 1927 metais Antanas Poška įstojo į Kauno universitetą studijuoti medicinos, tačiau domėjosi ne tiek ligomis ir jų gydymu, kiek žmogaus kilme ir kūno sandara. Norėdamas sužinoti, iš kur kilę lietuviai, bei pasiryžęs patikrinti, ar tikrai lietuvių kalba gimininga senajai indų kalbai – sanskritui, nutarė vykti į Indiją. – Aš pasiryžau padaryti tai, ko niekas iš mūsų tautiečių nepadarė – nuvykti į Indiją ir ištirti dalyką vietoje, nepaisant, kad šimtai tautiečių turėjo geresnes sąlygas, mokslinį pasiruošimą ir autoritetą, – yra pripažinęs Antanas Poška. 1929-ųjų lapkričio 20 dieną kartu su keliautoju ir žurnalistu Matu Šalčiumi motociklu per Europos ir Azijos šalis leidosi į Indiją… Atvykęs į Saločius Gerimantas Statinis mokyklos muziejui dovanojo simbolinį Antano Poškos ir Mato Šalčiaus susitaikymo aktą, kurį pasirašiusios keliautojų dukros Raminta Šalčiūtė ir Laimutė Poškaitė. – Gal ir gerai, kad jie kelionėje susipyko. Tai išėjo į naudą, nes abu parašė knygas, – svarstė svečias. O susipyko jie Irane, kai Matas Šalčius, nebeiškentęs tokios kelionės, įsiprašė į pravažiuojantį sunkvežimį ir paliko Antaną Pošką vieną. – Sukežusia padanga stumti motociklą buvo sunku. Pasiveja mane einantis senukas, pasižiūri ir eina kartu, kartais prieš didesnę prieškalnę motociklą stumiame abu. Mes vienas kito nesuprantame, bet turiu iranišką esperanto kalbos žodynėlį, tai renku iš jo reikalingą žodį ir rašau arabiškomis raidėmis. Taip vyksta mūsų pats įdomiausias pasikalbėjimas, rodant žodynėlyje tik žodžio šaknį, – yra prisiminęs Antanas Poška.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-03-14 „Darbe“.
