Maskva apie avariją ofi cialiai tylėjo beveik dvi paras. Rizikuodama milijonų žmonių gyvybėmis, valdžia mėgino nuslėpti patį branduolinės avarijos faktą, tačiau Švedija savo teritorijoje užfi ksavo staigų radiacijos lygio šuolį. SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas apie katastrofą viešai pasauliui prabilo tik gegužės 14 dieną – tai buvo akivaizdžiai pavėluota reakcija. Černobylis tapo ne tik technologine katastrofa, bet ir pačios sistemos, paremtos melu, silpnumo ir neefektyvumo simboliu. Šis įvykis buvo vienu iš veiksnių, prisidėjusių prie Sovietų Sąjungos griūties.
Pasaulis neseniai minėjo 40-ąsias Černobylio katastrofos metines. Tai lūžio momentas, kai gyvoji atmintis pamažu virsta istorija, todėl ten dalyvavusių ir avarijos padarinius likvidavusių žmonių liudijimus užrašyti dabar yra svarbiau nei bet kada anksčiau. Daugeliui likviduotojų tai buvo skaudžiausia jų gyvenimo patirtis, tad kiekvienas užfiksuotas pasakojimas tampa pergale prieš užmarštį. Tie, kurie ryžtasi kalbėti, savo žodžiais atkuria vaizdą, kurio neįmanoma perteikti jokiuose oficialiuose vadovėliuose. Tokie liudijimai leidžia mums bent iš dalies suprasti, kaip anuomet jautėsi žmonės, iš įprastinio gyvenimo ne savo noru patekę į siaubą, chaosą ir nežinią. Jie neleidžia pamiršti, kokią kainą šie žmonės sumokėjo.
Vaškuose gyvenančiam Petrui Vanagui 1986-ųjų spalį, kai jis buvo išvežtas į Černobylį, tebuvo 34-eri. Jis dirbo Vaškų kolūkyje, kūrė gyvenimą – augino vaikus, statėsi namus, puoselėjo ateities planus. Šiandien jam – jau 73-eji. Po ilgų įkalbinėjimų vyras vis tik sutiko prabilti apie tai, ką ilgus metus stengėsi pamiršti. Nes tie prisiminimai iki šiol skauda. Gal net labiau nei tada.
– Ką tuo metu veikėte, kai gavote šaukimą nedelsiant prisistatyti į karinį komisariatą Pasvalyje?
– Kaip ir visi, dirbau rudens darbus, kolūkio laukuose nuiminėjome runkelių normų derlių. Buvo ruduo, spalio 1 diena, lijo. Nebeprisimenu to į laukus manęs atvažiavusio žmogaus pavardės, bet jis pasakė, kad rytoj privalau prisistatyti į karinį komisariatą, turėsiu praeiti komisiją. Aišku, nepaaiškino, kodėl, nes dažnai vykdavo įvairūs kariniai mokymai. Kadangi buvau atitarnavęs sovietinėje armijoje, iki 45 metų buvau įskaitoje kaip rezervistas ir bet kada galėjau būti pašauktas. Iš Pasvalio rajono atrinko apie trisdešimt žmonių, iš Vaškų kolūkio aš buvau vienintelis. Praėjome komisiją, bet kur būsime siunčiami, nežinojome – galėjome nebent nujausti, nes niekas nieko nesakė. Komisija atrinko dešimt žmonių ir ketvirtą ryto nedelsiant turėjome atvykti į tą patį komisariatą. Pasakė tik įsidėti maisto. Žmona Valerija liko viena su mažais vaikais – sūnui Andriui tuo metu tebuvo septyneri, o dukrai Ingai dešimt metų. Dar buvo nebaigtos mūsų namo statybos Vaškuose.
– Kada sužinojote, koks bus jūsų kelionės tikslas?
– Su šeima atsisveikinau visiškoje nežinioje – nei kur mane veš, nei kada grįšiu, nieko nežinojome… Visiems buvo labai neramu. Mano laiškas juos pasiekė tik po dviejų savaičių, tik tada jie sužinojo, kur esu išvežtas.
Pirmiausia atvykome į Panevėžį, o iš ten dviem didžiuliais autobusais, pilnais atrinktų žmonių, išvykome į Rygą. Adažių karinėje bazėje persirengėme karinėmis uniformomis ir pakilę kariniu lėktuvu „Antonov An-12“ tik skrydžio metu sužinojome, jog skrendame į Černobylį. Sėdėjome ant lėktuvo grindų, mūsų buvo pilnas lėktuvas – iš viso apie aštuoniasdešimt žmonių, surinktų iš visos Lietuvos. Kol pasiekėme savo paskirties vietą, jau buvo sutemę. Niekas mums nedavė net pavalgyti, tepasakė, jog maisto gausime rytoj. Pirmą parą valgyti atvežė ir visiems padalino po vieną didelę silkę, tačiau nepasirūpino, iš kur gausime atsigerti radiacija neužteršto vandens.
– Kokioje vietovėje apsistojote? Ar gyvenote toli nuo paties Černobylio?
– Aš jau nebeprisimenu pavadinimo, įsikūrėme lauko stovykloje, miške pastatytose palapinėse. Trisdešimties kilometrų atstumu nuo elektrinės buvo draudžiama zona. Mes gyvenome netoli tos zonos. Kiek buvo palapinių? Atrodė, nesuskaičiuojamai daug – juk tuo metu ten gyveno apie tūkstantis žmonių, po dešimt vienoje palapinėje. Ten atvežti mes išsiskirstėme patys, ieškodami, kur apsistoti. Apsigyvenome tose palapinėse, kur suradome laisvos vietos. Radau vieną laisvą gultą, ten ir atsiguliau miegoti. Buvo šalta, spalio mėnuo, palapines patys šildydavomės malkomis, viduryje pastatytomis krosnelėmis – „buržuikomis“. Dėl neatsargaus kūrenimo naktį, kai labiausiai nukrisdavo temperatūra, ne viena palapinė sudegė, išgirsdavome šūksnius, jog kilo gaisras.
– Jūs tris savaites gyvenote miške, palapinėse, netoli nuo katastrofos vietos, ar žinojote, koks ten yra radiacijos lygis?
– Aišku, radiacija smarkiai viršijo normą. Tuomet niekas nekreipė dėmesio ir nematavo – nedavė jokių prietaisų. Juos turėjo tik karininkai. Mes net naudodavomės anksčiau čia gyvenusių ir dirbusių likviduotojų daiktais, rengėmės jų paliktais šiltesniais rūbais. Pasibaigus mums paskirtam laikui, liepta visą stovyklavietę sutvarkyti, ardėme palapines, nes artėjo žiema ir jose jau nebebuvo planuojama gyventi.
– Kokius avarijos padarinių likvidavimo darbus siųsdavo dirbti?
– Niekada nežinojome, kur papulsime. Didžiausią nerimą kėlė, jog gali išvežti į likvidavimo darbus prie pačios elektrinės. Tą vietą vadindavome „skyle“. Ne vienas buvo ten pakliuvęs, laimei, man pavyko to išvengti. Iš pradžių buvome pristatyti į geležinkelio stotį – į traukinių sąstatus pakrauti aplinkiniuose kolūkiuose užaugintų bulvių. Kai paklausėme, kur jas veš, mums atsakė, jog parduoti žmonėms į šiaurę. Deja, bet niekas nenaikino tokio derliaus.
Daugiausiai dirbome aplinkiniuose kaimuose – šalinome viršutinį dirvos sluoksnį ir sunkvežimiais ją išveždavome ir išversdavome netoliese esančiuose miškuose. Iš kitų, atseit neužterštų vietų, pasikrovę „švarios žemės“, ją veždavome atgal ir užpildavome išvežtas vietas. Prieš tai dirbę žmonės pasakojo, jog jie plovė kaimų namus – visus pastatus, pradedant nuo stogų. Dalis vietinių žmonių niekur neišsikraustė ir pasiliko, toliau gyveno įprastą gyvenimą, pievose ramiai ganėsi karvės.
Kelis kartus specialiuose punktuose su chemikalais ploviau elektrinės sprogimo likvidavimo darbų mašinas, gaisrines ir kitą karinį transportą. Patikrinus spinduliuotę, jeigu ji vis dar viršydavo normą, plaudavome iš naujo. Duodavo dujokaukes ir specialius rūbus, o visuose kituose darbuose turėjome tik vieną, atvykimo pradžioje gautą respiratorių.
Techniką plaudavome plovimo žarnomis, skystį pumpuodavo iš specialių rezervuarų, pripiltų cheminių medžiagų. Gaisrines plaudavo tokia stipria srove, kad net nusilupdavo dažai. Tai buvo labai sunkus, daug fizinės jėgos reikalaujantis darbas, tokią plovimo žarną laikydavo net keli vyrai.
– Papasakokite apie pasekmes sveikatai. Tikriausiai anuomet mažai žinojote, su kokiu nematomu priešu kasdien susiduriate?
– Apie radiacijos pavojų sveikatai nieko nežinojome. Tie, kurie ten dirbo ilgiau – ne tris savaites, kaip aš, o kelis mėnesius – jau seniai mirę. Išleisdami į namus mums tepasakė, jog esame „peršviesti“ visam gyvenimui ir daugiau „šviestis“ mums nebereikės. Tai reiškė, kad gavome didžiulę radiacijos dozę, po kurios papildomi rentgeno spinduliai gali tapti mirtini.
Grįžau namo su tais pačiais, mėnesį nekeistais purvinais apatiniais rūbais, nes nebuvo kuo jų pasikeisti. Niekas netikrino mūsų sveikatos, neskyrė jokių vaistų. Parvažiavęs pajutau, jog praradau uoslę – ji taip ir nebegrįžo, nieko neužuodžiu visą gyvenimą.
Anuomet niekas nepripažino, jog rimtos žmonių sveikatos problemos ir mirtys susijusios su darbu Černobylyje. Gydytojai neigė ryšį tarp radiacijos ir pašlijusios žmonių sveikatos. Net mano medicininėje kortelėje nėra jokio įrašo, jog dirbau Černobylyje. Grįžus vienintelis atlygis buvo kolūkio išmokėtas šimtas rublių.
– Kaip šiandien prisimenate tą laiką?
– Kaip didžiulį stresą ir košmarą. Niekas nepasimiršo. Trys savaitės, praleistos Černobylyje, visiems kainavo daug ne tik fizinės, bet ir emocinės sveikatos – jausmas tarsi grįžus iš karo. Kai kurie, iš ten buvusių pažįstamų, neatlaikę įtampos ir nuolatinio nerimo, po kurio laiko savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Žmonės, kurių sistemai buvo „negaila“
Istoriniai šaltiniai rodo, kad 1986 m. spalį dauguma į Černobylį išsiųstų lietuvių, ypač pašauktų per karinius komisariatus kaip rezervistai, gyveno palapinių miestelyje netoli Oranės kaimo. Čia buvo dislokuotas specialusis cheminės apsaugos pulkas, suformuotas pašauktųjų iš Baltijos šalių pagrindu. Lietuviai sudarė nemažą šio dalinio dalį.
Kaimas buvo įsikūręs prie pat 30 kilometrų draudžiamos zonos ribos. Ši teritorija, oficialiai vadinama Černobylio atskyrimo zona, buvo sukurta iškart po katastrofos, siekiant izoliuoti labiausiai radiacija užterštas vietoves. Per kelias savaites po avarijos iš šios zonos buvo iškeldinta apie 115 tūkst. žmonių – visi Pripetės ir Černobylio miestų gyventojai.
Remiantis archyviniais duomenimis, 1986 metais į Černobylį buvo siunčiami tūkstančiai vyrų iš įvairių Sovietų Sąjungos regionų. Daug rezervistų pašaukta iš Vidurinės Azijos – Kirgizijos, Uzbekijos, Kazachstano, taip pat Baltijos šalių. Tai žmonės, kurių sistemai buvo „negaila“.
Nuslėpta kraupi tiesa
Istorikai pabrėžia, kad būtent šių regionų gyventojai dirbo sunkiausius fizinius darbus, nesuprasdami apie radiacijos pavojų. Net ir tada, kai technika po plovimo būdavo laikoma „švaria“, patys darbininkai gaudavo didžiules apšvitos dozes – ypač per įkvėptas radioaktyvias daleles. Dujokaukės technikos plovimo metu buvo duodamos daugiausia dėl agresyvių chemikalų, o ne dėl apsaugos nuo radiacijos.
Kai likviduotojai grįždavo namo ir pradėdavo sirgti, gydytojai dažnai neturėdavo teisės oficialiai pripažinti ligų ryšio su radiacija. Sugrįžę jie neretai susidūrė su jų prisibijojusia ir vengusia visuomene. Jokia psichologinė pagalba nebuvo teikiama. Kitus visą gyvenimą vargina potrauminio streso sutrikimas, depresija ir nerimas, kuriuos sukėlė ne tik dalyvavimas šalinant katastrofos padarinius, bet ir nuolatinė nežinia dėl savo sveikatos. Tikrieji duomenys apie jų sveikatą buvo saugomi specialiuose KGB ir karinės medicinos archyvuose, kurie dešimtmečius buvo slepiami ir neprieinami.
1986 m. spalį lietuviai Oranės palapinių miestelyje gyveno ir dirbo tuo metu, kai vyko intensyviausi sprogusio reaktoriaus uždengimo darbai. Skubėta iki žiemos šalčių pastatyti vadinamąjį „sarkofagą“ – milžinišką gelžbetonio ir plieno gaubtą, skirtą sulaikyti radioaktyviąsias medžiagas.
Žmonės buvo siunčiami dirbti į itin pavojingas zonas, tokį darbą šiandien atliktų tik robotizuotos sistemos. Įvykio vietoje buvo bandoma naudoti pažangiausius anų laikų robotus, tačiau dėl milžiniškos radiacijos jie sugesdavo vos per kelias minutes. Viskas buvo daroma žmonių rankomis – jų sveikatos ir gyvybės kaina. Radiacijos padariniams likviduoti iš viso pasitelkta apie 7 tūkst. lietuvių vyrų. Didelės dalies jų šiandien jau nebėra – daugelis mirė nuo sunkių ligų, siejamų su apšvita.
Organizacija „Greenpeace“ apskaičiavo, kad katastrofa pareikalavo beveik 100 tūkst. gyvybių, apie 600 tūkst. avarijos likvidavimo metu gavo didelę radiacijos dozę.
Net ir praėjus keturiems dešimtmečiams, katastrofos padariniai tebėra juntami. Tikslus skaičius, kiek gyvenimų atėmė ar suluošino sistema, niekada nebus žinomas.
Mokslininkų vertinimu, teritorija aplink Černobylio atominę elektrinę išliks nesaugi gyventi dar maždaug 24 tūkstančius metų.
