Skirtingi kaip formulė ir melodija: Pasvalį garsinantys broliai Trinskiai

Vyresnysis Justas – gamtos ir tiksliųjų mokslų žmogus, kuriam svarbu suprasti, išanalizuoti, rasti sprendimą. Dešimtokas Simas – muzika, scena, draugai ir aiški svajonė apie konservatoriją. Abu broliai į Pasvalį kasdien atvyksta iš Diliauskų kaimo – vietos, kuri jų šeimai yra ne tik namai, bet ir ramybės, savumo bei tikrumo erdvė.

Jų mama Neringa Trinskienė, kalbėdama apie sūnus, šypsosi: kartais atrodo, kad broliai lanko skirtingas mokyklas. 

– Simas – ekstravertas, o Justas – intravertas. Simas nuo pat mažumės, kur tik bepasisuktų, nuolat susirasdavo draugų. O Justas nuo mažų dienų viską stebėdavo iš šalies, analizuodavo ir į dideles draugystes nesileisdavo. Bet namie abu – mieli ir malonūs vaikai, – sako mama.

Namai, iš kurių nesinori išvažiuoti 

Justui iki paskutinio skambučio liko vos kelios dienos. Tai metas, kai dvyliktoko galvoje paprastai susipina egzaminai, paskutiniai atsiskaitymai, šventinis jaudulys ir ateities planai. Visa tai yra ir Justo kasdienybėje. Tačiau už šių rūpesčių slypi dar vienas, gal net stipresnis jausmas – artėjantis atsiskyrimas nuo namų. 

– Dabar galvoje sukasi, kas bus po mokyklos pasibaigus vasarai: universitetas, važiavimas į Vilnių. Gyvenu stresu, nes niekaip negaliu nustoti galvoti apie išvykimą. Labai nenoriu išvažiuoti iš namų, – atvirai sako Justas. 

Namai jam nėra tik adresas. Tai šeima, pažįstami žmonės, Diliauskų kaimas, miškas, tekanti upė ir ramybė, kurioje galima būti su savimi. Didelis miestas, bent jau kol kas, Justui atrodo svetimas ir net grėsmingas. 

– Labai nenoriu būti toli nuo šeimos, nuo pažįstamų. Be to, nemėgstu didelių miestų. Jie man atrodo kaip betono džiunglės, kurios, regis, prarys ir jose prarasiu save. Galbūt pažinus Vilnių mano nuomonė pasikeis, bet kol kas vieta, kurioje nugyvenau visą savo gyvenimą, man yra brangiausia. 

Mama sako, kad toks ryšys su Diliauskais, matyt, ateina ir iš šeimos. 

– Justui niekuomet nepatiko miestas. Jam reikia horizonto, tekančio vandens, aplinkos, kurioje gali pabūti su savimi ir savo mintimis. Galbūt kai išvažiuos, pabandys, paragaus kitokio gyvenimo, pamatys ir kitą pusę. Bet tas prisirišimas prie vietos, matyt, ateina ir iš manęs. Kai iš Kauno atvažiavau čia gyventi, mano pirmi žodžiai buvo, kad čia yra sanatorija, kurioje noriu gyventi. O Diliauskų kaimas man – gražiausia vieta pasaulyje.

Mokslai, kurie veda atgal namo 

Justas planuoja stoti į Vilniaus universitetą. Tikslios studijų programos dar neįvardija, tačiau kryptis aiški – gamtos mokslai. Vienas iš svarstomų pasirinkimų – biochemija arba chemija. 

– Mane seniai domina gamtos mokslai – biologija, chemija. Pasvalyje yra „Kurana“, „Pieno žvaigždžių“ gamykla, todėl galvoju rinktis specialybę, kuri leistų susirasti darbą arčiau namų. Labai norėčiau po universiteto grįžti, tad ir specialybę svarstau tokią, kuri vėliau leistų rasti darbą Panevėžio apskrityje. Vienas iš variantų – chemija, – pasakoja Justas. 

Pasak Neringos Trinskienės, Justui pasirinkti nėra lengva ne todėl, kad trūktų gebėjimų, o todėl, kad jų pritaikymo galimybės labai plačios. 

– Simas labai aiškiai žino kryptį, ko dabar nori. Jam klausimų nekyla. O Justas – visai kitoks. Jo gebėjimai dideli, jų pritaikomumas labai platus, todėl pasirinkti sunku. Jis nežino, kas būtų geriausia. O jei dar pradeda galvoti apie tai, kad su tuo, ką išmoks, norėtų grįžti į gimtą kraštą, apsispręsti dar sunkiau, – sako mama. 

Ketveri metai gimnazijoje, paties Justo teigimu, pakeitė ne tik požiūrį į mokslus, bet ir į save. 

– Paaugau kaip žmogus. Pasidariau uždaresnis, pradėjau tikslingiau svarstyti, ko noriu gyvenime, pradėjau galvoti apie ateitį. 

Justas jau nebesuskaičiuoja, kiek konkursų ir olimpiadų yra dalyvavęs. Chemija, biologija, fizika, matematika – sritys, kuriose jo pavardė ne kartą buvo tarp geriausiųjų. Pats apie olimpiadas jis kalba ramiai. 

– Į olimpiadas einu tam, kad įrodyčiau, jog galiu, sugebu, žinau. Kartu tai ir tam tikras adrenalinas. Kartais būna labai suktų klausimų – žmogus perskaito ir tiesiog pasimeta. Bet turiu didelę dalyvavimo olimpiadose patirtį ir žinau, kaip su tokiais iššūkiais susidoroti. Paslapties jokios nėra: reikia nepasiduoti panikai, nusiraminti ir gerai apgalvoti, ko tavęs klausia, – tikina abiturientas. 

Pirmosios savo olimpiados jis jau gerai nebepamena. Tačiau yra pasiekimų, kurie jam ypač svarbūs. 

– Didžiuojuosi, kad du kartus dalyvavau respublikinėje biologijos olimpiadoje. Taip pat visus ketverius mokymosi gimnazijoje metus dalyvavau Broniaus Grigelionio matematikos konkurse, kur susirenka stipriausi šalies matematikai. Visus ketverius metus mūsų komanda laimėjo antrą vietą. Tuo tikrai didžiuojuosi.

Paklaustas, ar, be mokslų, dar lieka paprasto jaunuolio gyvenimo, Justas šypteli. 

– Tiesą pasakius, mokytis man nelabai patinka. Mokausi tik tiek, kiek man reikia. Kartkartėmis paieškau mane dominančios papildomos informacijos. Tikrai nėra taip, kad sėdėčiau vien prie knygų. Labai mėgstu žaisti kompiuteriu, žiūrėti filmus, serialus ar naršyti telefone. 

Toks atsakymas kiek nustebina, nes Justas yra vienas geriausiai besimokančių gimnazijos mokinių. Paklaustas, kaip „nesimokant“ galima turėti vieną aukščiausių mokymosi vidurkių gimnazijoje, jis nusijuokia. 

– Aš neįsivaizduoju. Save matau kaip gana tingų žmogų. Mokytoja užduoda pasiruošti kontroliniui – truputį paskaitau ir viskas. Mano nuomone, tiek ir užtenka, kad gaučiau dešimtuką. Negaliu sakyti, kad tai kokia Dievo dovana ar įgimtas talentas. Man tiesiog sekasi, – gūžteli pečiais Justas. 

O štai mama, išgirdusi tokį sūnaus paaiškinimą, prapliumpa juoktis. 

– Su tuo „tiek, kiek užduoda“, labai įdomiai išeina. Dėl to „tiek, kiek užduoda“, jis sėdi iki dešimtos vakaro, o ryte dar keliasi nuo penktos valandos pasikartoti. Visi skirtingai suvokia, kas yra daug ir kas yra mažai. Justas labai daug laiko skiria ruošti pamokoms. Gal iš tiesų jis mokosi tik tai, kas užduota, bet viską atlieka ypač dėmesingai ir kruopščiai. Anaiptol ne paviršutiniškai. Jei laukia kontrolinis, jis atidžiai peržiūri visą skyrių, visą medžiagą, o ne kelias pavienes eilutes. Ir taip – nuo pirmos klasės. Aš niekada jo nekontroliavau, nes žinojau, kad jis visada dirba atsakingai.

Pradžia – fortepijono pamokos 

Kol Justas ruošiasi mokyklos pabaigai, jo brolis dešimtokas Simas taip pat gyvena pokyčių nuotaikomis. Birželio pradžioje jis planuoja stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, todėl dabar jo kasdienybėje daug pasiruošimo, konsultacijų su dėstytojais ir minčių apie būsimą gyvenimą Vilniuje. 

– Labai norėčiau įstoti, – prisipažįsta Simas. 

Vyresnysis brolis apie galimą išvykimą iš Pasvalio kalba nenoriai. O kaip į tai žiūri Simas? 

– Nei aš noriu, nei nenoriu išvažiuoti. Tiesiog tai bus naujas gyvenimo etapas. 

Scenoje Simas dažniausiai atlieka klasikinės ar liaudies muzikos kūrinius. Tačiau namuose jo muzikinis pasaulis gerokai platesnis. 

– Dažniausiai klausausi džiazo. Bet viskas priklauso nuo nuotaikos – gali būti nuo operos iki metalo ar roko. 

Paklaustas, kas sieja tokius skirtingus muzikos stilius, Simas atsako trumpai: 

– Tai, kad jie savaip išreiškia vienokią ar kitokią emociją. 

Muzika į jo gyvenimą atėjo labai anksti. 

– Pradžia, ko gero, buvo dar darželyje. Kai pirmą kartą išgirdau grojant fortepijonu, pats panorau išmokti. Pradėjau mokytis, o po metų grojimo pradėjau lankyti chorą. Jame dainavau tol, kol mokytoja pastebėjo, kad turiu gražų balsą. Tada išbandžiau solinį dainavimą – ir man labai patiko, – prisimena Simas. 

Mama sako, kad iš pradžių šeima jokių didelių muzikinių planų neturėjo.

– Mes jį išleidome į fortepijono klasę. Net neįtarėme, kad jis turi kokių nors ypatingų muzikinių gebėjimų. Norėjosi, kad vaikas būtų kuo nors užsiėmęs. Aš pati grojau fortepijonu, ir man atrodė, kad toks užsiėmimas vaikui būtų į naudą. Jam taip pat patiko. O į dainavimą jis atėjo visiškai atsitiktinai – pats nuėjo pas mokytoją Daivą Garlauskienę. Iš pradžių lankė chorą, mokytoja pastebėjo jo balsą ir tada viskas savaime ėmė skleistis: gebėjimai, talentas. Tikiuosi, jis ir toliau nesiliaus mūsų stebinti. 

Paklausta, kada atėjo suvokimas, kad Simas gali būti ne tik eilinis muzikos mokyklos mokinys, mama prisimena pirmąją „Dainų dainelės“ atranką. 

– Nuėjau jo pasiklausyti. Kai jis uždainavo, jo balsas išsiskyrė iš kitų dalyvių. Jis skambėjo, liejosi. Tada atėjo supratimas, kad galbūt iš to kažkas išeis. Bet kartu supratau ir tai, kad talentas tėra tik nedidelis procentas sėkmės. Visa kita – darbas, darbas ir dar kartą darbas. Labai džiaugiuosi, kad mokytojos Daivos Garlauskienės dėka visa tai atsiskleidė.

Nuo pabėgimo nuo scenos iki svajonės apie operą 

Šiandien Simas scenoje jaučiasi gerai. Tačiau taip buvo ne visada. Atmintyje jam iki šiol įstrigęs vienas pirmųjų pasirodymų. 

– Vyko koncertas, kuriame turėjau dainuoti dainą apie arkliuką. Vidury pasirodymo supratau, kad pamiršau žodžius. Bandžiau mokytojai parodyti, kad pradėtume iš naujo, bet ji nesuprato. Aš susijaudinęs pabėgau nuo scenos. Buvo gėda ir labai baisu. Apsiverkiau, – prisimena vaikinas. 

Dabar tos pirmosios scenos baimės liko praeityje. 

– Norisi pasidalyti su kitais tuo, ką esu pasiruošęs ir išmokęs. Noriu perduoti tą gerą nuotaiką, su kuria lipu ant scenos, – tikina gimnazistas. 

Muzikai Simas skiria daug laiko. Kone kasdien po kelias valandas jis skiria dainavimo technikai, kvėpavimui, dikcijai. 

– Labai svarbu ne tik technika, bet ir emocija. Reikia pajusti ir įsijausti į tai, ką dainuoji, nes kitaip nieko nebus, – meno paslaptimis dalinasi Simas. 

Jaunuolio mintyse nuolat sukasi ir konservatorija: kaip seksis, kokia bus nauja aplinka, kokie bus nauji draugai? Tačiau į būsimus pokyčius Simas žiūri gana ramiai: 

– Žinau, kad ten reikės priprasti prie griežtos mokymosi disciplinos. Mokytoja Daiva mane myli, todėl kartais pagaili ir stipriai nespaudžia. Jei pateksiu į Vilnių, taip nebebus. 

Simas nebijo ir savarankiško gyvenimo:

– Aš stengiuosi jau dabar kiek įmanoma būti savarankiškesnis. Nors mama iš didelės meilės ne visada man leidžia tokiam būti. Žinau, kad ten nebus, kas už mane skalbia rūbus ir gamina maistą – teks viską daryti pačiam. Bet tokio iššūkio nebijau. 

Simo sąskaitoje – gausybė konkursų. Jaunuolis sako, kad kiekvienas pasirodymas jam yra savęs, savo galimybių ir gebėjimų išbandymas. 

– Kaskart pasirodęs imu galvoti ir analizuoti, ką padariau blogai, ką būtų galima pakeisti. Tiesą pasakius, labiau įsimenu tuos konkursus, kurių nelaimėjau. Tuomet būna pikta, kai mokytoja įdeda tiek darbo, o aš scenoje kažko nepadarau. Tie, kurie mane įveikia, kurie pasirodo geriau, tampa akstinu labiau stengtis ir daugiau ruoštis, – pasakoja gimnazistas. 

Ateityje Simas save įsivaizduoja operos solistu. Jam patinka legendinis Luciano Pavarotti – atlikėjas, į kurį jis norėtų lygiuotis. 

Jo nuomone, opera – meno žanras, kuris emociškai paveikia stipriausiai: 

– Ji „pramuša“ visus vidinius barjerus ir priverčia pasijusti laimingam arba išspausti ašarą. Tai labai emocionalus menas.

Už pasiekimų – paprasti jauni žmonės 

Nors apie brolius dažniausiai kalbama per pasiekimus, konkursus, olimpiadas ir sceną, jų kasdienybėje yra ir visai paprastų dalykų. 

Justas mėgsta kompiuterinius žaidimus, filmus, serialus, kartais – tiesiog naršyti telefone. Jam patinka ir praktiniai darbai, kai galima ką nors sukonstruoti savo rankomis. Štai nesenai jis iš palečių pagamino kompostavimui skirtą talpyklą. 

Simas laisvalaikį leidžia su draugais, žvejoja, važinėja motoroleriu po aplinkinius miškus. Paklaustas, kas labiausiai įstrigo iš mokykloje praleistų metų, jis nedvejodamas atsako: 

– Draugai! 

Ir tuoj pat paaiškina: 

– Aš į mokyklą pirmiausia einu pabūti su draugais. Nojus Rosliakas, Linas Pilys ir Haris Luzanovas – tai trys bičiuliai, su kuriais esame kartu nuo pirmos klasės. Jie man suteikia galimybę pajusti laimę lankant mokyklą. 

Mama, kalbėdama apie abu sūnus, neslepia: auginti gabius vaikus – tai ne vien gražios akimirkos po laimėjimų ar pasirodymų.

– Žinoma, kad sudėtinga. Su Justu buvo nelengva nuo pat mažumės. Atrodė, kad jis vaiku niekada ir nebuvo. Nuo pat gimimo – mažas profesorius, su kuriuo visada reikėdavo kalbėti labai argumentuotai. Su Simu buvo lengviau, bet dėl jo betarpiško bendravimo su žmonėmis, noro visur būti, viską patirti – jį sunku sugaudyti. Mama bėgioja iš paskos, gaudo ir saugo, – juokiasi Neringa. – Tai nėra lengva. Vis tiek jaudiniesi. Norisi, kad nesuklystų, kad viskas pasisektų.