Šešiolika Lėvens pagrindinės mokyklos Ustukių skyriaus vaikų ir dvi juos lydėjusios mokytojos neseniai grįžo iš įspūdingos viešnagės Norvegijoje. Ten juos pakvietė ir visą laiką rūpestingai globojo nuoširdi pasvaliečių bičiulė, Drangedalo komunos Tarybos narė norvegė Marit Kolloen. Šios geradarės ir Ustukių mokyklos bendruomenės draugystė tęsiasi ne vienerius metus ir lietuvių bei norvegų mokinių mainai buvo sena Marit svajonė. Ji ima pildytis, nes gegužės pabaigoje ustukiečiai jau patys lauks naujų savo draugų iš Norvegijos, su kuriais per viešnagę Drangedale artimai susibičiuliavo.
Pasakodami savo įspūdžius, vaikai minėjo, jog net ir skrydis iš Rygos į Oslą daugeliui buvo pirmasis gyvenime. Svetingieji norvegai juos apgyvendino ant kalvos įsikūrusiuose jaunimo namuose, netoli Drangedalo miesto. Ten pat – ir jauki bažnytėlė, o svarbiausia, visai šalia – kalnų slidinėjimo trasos su keltuvais bei kitais patogumais.
– Marit pati surado mūsų viešnagės rėmėjus, pasirūpino, kad mes jaustumėmės tarsi namuose ir turėtume viską, ko tik gali prireikti smagiam poilsiui. Turėjom nuostabų, nuoširdų, labai linksmą globėją – tenykštį mokytoją Pal Heimdal, jam talkino mokytoja Irene Kalbekkdalen Evensen. Mūsų viešnagę rėmė Drangedalo savivaldybė, vietos gyventojai. Visiems jiems esame nuoširdžiai dėkingi, – ustukiečių vaikams suteikta proga pabuvoti fiordų šalyje džiaugėsi Ustukių mokyklos vedėja Rasa Paužuolienė ir anglų kalbos mokytoja Daiva Vadapalienė.
O vaikams didžiausią įspūdį, žinoma, paliko galimybė pasimėgauti norvegiškos žiemos malonumais, šviežiu, tomis dienomis gausiai iškritusiu sniegu, tyru saulės nutviekstų kalnų oru.
– Išbandėm daug ką: slidinėjom lygumose, leidomės nuo kalnų, važinėjomės sniego motociklais. Kalnų slidinėjimo pirmomis valandomis mokėmės žemiausiose trasose, bet netrukus jau sėkmingai įveikdavome ir gerokai sudėtingesnes. Šio žiemos sporto paslapčių mus kantriai mokė bendraamžiai iš Drangedalo mokyklos. Norvegų vaikai, vos pradėję vaikščioti, jau stoja ant slidžių. Prie vaikų darželio tvoros matėm jų išrikiuotą ilgą eilę – ir visai mažyčių, ir didesnių. Mus tiesiog sužavėjo norvegų nuoširdumas, paslaugumas. Iš pradžių nuo kalno dažnas risdavomės kūliais ar čiuoždavom ant užpakalio. Mums patiems tokie vaizdeliai keldavo smagų juoką, o norvegų vaikai kiekvienam parkritusiam skubėdavo į pagalbą, susirūpinę klausinėdavo, ar neužsigavome. Laimei, jokių traumų Stulbino kalnai ir bendravimo laisvė nebuvo, net didesnių mėlynių pavyko išvengti, – patirtų slidinėjimo smagumų iki šiol negali pamiršti jaunieji ustukiečiai.
Jie minėjo, jog rytais atsikėlę jau rasdavo atgabentą visą slidinėjimo įrangą ir aprangą – slides, batus, šiltas kojines, pirštines, kepures, striukes. Jei kuris nerasdavo sau tinkamo dydžio batų, norvegai tuoj pat suieškodavo, atveždavo iš namų.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-03-24 „Darbe“.
