Prieš kelias savaites Pasvalyje atsidarė nauja valgykla „Mūšos 22A“. Įstaigos įkūrėjai panevėžiečiai bičiuliai Rolandas Pečiulis ir Angelija Vaišvilienė tiki, jog jų verslas turi ateitį mūsų mieste.
Idėja kilo užsukus į valgyklą
Rolandas Pečiulis turi pasvalietiškų šaknų, kurių reikėtų ieškoti Namišiuose. Tačiau kurti verslą mūsų mieste paskatino anaiptol ne sentimentai senelių kraštui.
– Pasvalyje remontavau automobilį ir meistras man pasiūlė nuvažiuoti papietauti į valgyklą. Tai, ką išvydau, mane nustebino ne iš pačios geriausios pusės ir aš pagalvojau, jog galėčiau padaryti geriau. Paskambinau savo pažįstamai Angelijai, kuri turi didžiulę maisto ruošimo patirtį, ir pasiūliau pradėti naują verslą kartu, – pasakoja Rolandas.
Nuo idėjos iki valgyklos atidarymo prabėgo du mėnesiai. Tiek prireikė surasti patalpas, jas suremontuoti, nupirkti reikiamą įrangą, pasamdyti darbuotojus.
Klientai pastebėjo nuo pirmos dienos
– Atidarymo dieną buvo visiškas chaosas. Dar tik pati pradžia, niekas apie mus nežino. Koks bus žmonių srautas – neaišku, kiek nupirkti produktų, kiek paruošti porcijų – nežinia, – pirmą darbo dieną prisimena Rolandas.
– Reklamos juk nebuvo jokios, mes tik ant durų pakabinome balionus. Kažkuriuo momentu indų. plovėja man sako – žmonių eilė iki durų. Man buvo šokas, tačiau pamaitinome visus, – į pokalbį įsiterpia Angelija.
– Pamenu, dar prieš pat atsidarant ateina fūristas ir klausia, ar jau yra maisto. Sakom, kad dar ne, prašom palaukti. Laukti negali – kolona su rapsais tuoj pajudės ir jis turės išvažiuoti. Kad žmogus alkanas neliktų, greitai kiaušinienės iškepėm ir nunešėm tiesiai į sunkvežimį. Išvažiavo su visa lėkšte. Kitą dieną ją grąžino, kartu atsivesdamas būrį kolegų. Jei pirmą dieną maisto užteko, antrą – pritrūkome, – juokiasi Rolandas.
Kaip pasakoja valgyklos savininkai, dabar žmonių srautas susireguliavo. Atsirado ir nuolatinių klientų, kurių skonį bei pageidavimus jau žino darbuotojos.
Valgykloje – restoraninio lygio bendravimas
Angelija Vaišvilienė turi įspūdingą 25 metų darbo maitinimo įstaigose patirtį. Jos mama taip pat visą gyvenimą dirbo virtuvėje.
– Iki šiol dirbau gerokai aukštesnio lygio įstaigose, paskutinė darbovietė – restoranas Karklėje. Dirbau kitiems, o Rolandas mane įkalbėjo pradėti bendrą nuosavą verslą. Taip atvykau į Pasvalį. Turiu gerai išlavintus skonio receptorius. Tai pastebės ir mūsų klientai, – tikina verslininkė.
Iš Panevėžio į Pasvalį Rolandas ir Angelija išvažiuoja šeštą ryto. Septintą – čia jau pats darbymetis. Virtuvei vadovauja Angelija, o jai padeda trys darbuotojos – viena pasvalietė ir dvi panevėžietės.
– Surasti tinkamų žmonių nebuvo lengva. Pagrindinis reikalavimas – meilė maistui bei požiūris į darbą, dėmesys detalėms, savarankiškumas.
Klientų pikas – nuo 11 iki 13 val.
– Jų būna ir gerų, ir irzlių. Kaip juos nuraminu? Šypsena ir bendravimu. Esu įpratusi dirbti aukštesnio lygio maitinimo įstaigose, kur bendravimas su klientu labai svarbus. Tą patirtį taikau ir čia. Ar pirmas, ar dvidešimtas užsukęs į mūsų valgyklą – visiškai nesvarbu – gerą, šiltą žodį, smagią frazę privalau surasti kiekvienam.
Anot pašnekovės, „Mūšos 22A“ lankytojai labiausiai pageidauja kiaulienos patiekalų, noriai į lėkštę dedasi cepelinus.
– Juk ateina tvirti, dažniausiai fizinį darbą dirbantys vyrai, kuriems reikia daug energijos. Jiems dar priduriu, jog į kiekvieną patiekalą įdėta labai daug meilės, – šypsosi Angelija.
Sėkmės barometras – atliekų kibiras
Pasvalyje – ne viena viešo maitinimo įstaiga, o „Mūšos 22A“ įsikūrusi pačiame miesto pakraštyje, toli nuo žmonių srautų. Tačiau „Mūšos 22A“ savininkai tiki savo sėkme.
– Tokia lokacija buvo pasirinkta sąmoningai. Nuo pat pradžių orientavomės į pramoninį rajoną ir į ten bei aplink dirbančius žmones. Valgyklų Pasvalyje yra daugiau, tačiau tikiu, jog mes išsiskiriame bendravimu, požiūriu į klientą. Kalbamės su žmonėmis, stengiamės įsiklausyti į jų pageidavimus. Be to, dar matau ir tokias neišnaudotas galimybes kaip salės nuoma, maistas išsinešti ir t. t. Dar tik pradžia, – planus dėsto Rolandas.
Apie tai, kaip sekasi naujai įmonei, jos savininkas sprendžia ne tik iš internetinių anketų ar tiesioginių pokalbių su lankytojais, bet ir iš … atliekų kibiro.
– Kai atsidarėme, nupirkau kibirą maisto atliekoms. Ilgai galvojau, kur rasti kiaules auginantį žmogų, kuriam tas atliekas būtų galima atiduoti. Tačiau, kaip pasirodė pirmomis darbo savaitėmis, tame inde daugiausia ne maisto, o panaudotų servetėlių. Tuščios klientų lėkštės – pats geriausias mūsų darbo įvertinimas.
