šeimininkė. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Spalio keturioliktąją šią žemę paliko pasvaliečių gerbtas ir mylėtas kunigas monsinjoras Povilas Miškinis (1933–2023). Pavasarį dar spėjome su juo šiltai išsikalbėti apie ilgametę kunigystę, gyvenimą… O gyvenimo ratas suktis niekada nenustoja. Praėjusią savaitę aplankėme jo ilgametę šeimininkę Zitą Jakelevičienę (Lekarauskaitę). Garbaus amžiaus moteris, valandėlei į šalį padėjusi smulkų mezginį, papasakojo apie savo patirtis – vaikystę karo metais, karčią tikinčio žmogaus kasdienybę sovietmečiu ir ramybę šiandien.
Išmeldė gyvenimą
Zita Jakelevičienė (Lekarauskaitė) gimė 1935-aisiais. „Įdomu buvo“, – nustebindama šypteli moteris, prisiminusi vaikystę karo metais. Žinoma, tai ironija…
– Čiut išsikapsčiau, – sako Zita. – Iki pusės metų buvo klausimas – gyvensiu ar mirsiu. Ir kažkaip stebuklingai… Nieks ir nežino, kas buvo – valgyt nenorėjau, nieko nenorėjau. Kaip lavonėlis gulėjau. Buvo Joniškėly toks kunigas (vėliau jį iškėlė į Zarasų rajoną). Tėtis ar mama nusiuntė jam pinigų, kad už mane atlaikytų Mišias. Po kiek laiko jis parašė, kad atlaikė Mišias už mano sveikatą. Ir pradėjau [sveikti] – pirmą kartą nusišypsojau pusės metų, – pasakoja.
Paskui – irgi ne ką lengviau:
– Buvo biški baisoka… Užeidavo epidemijos. Vienais metais į mokyklą ėjau tik tris mėnesius. Difteritas. Dar pažasty buvo pradėjęs augti auglys – toks, kaip žąsies kiaušinis (jukteli). Na, skausmas tai… Gulėdavau namuose paslika. Daktarų tiek nebuvo. Bet praėjo tos ligos. Neleido felčeris operuoti – sakė, geriau pažasty visai neliesti, – to meto kasdienybę atskleidžia pašnekovė.
Per smalsumą brolis vos liko gyvas
„Daniliškių kaime buvo vokiečiai apsistoję. Mama pamelždavo karves, tai jie labai pieno norėdavo. Mane siųsdavo pas vokiečius. Nebijodavau. Mažutės su sese dar buvom“, – prisimena. Lekarauskų šeimoje augo keturi vaikai – Joana, Jonas, Povilas ir jauniausioji Zitutė. Šiandien – jau tik ji viena likusi.
„Ateina įsakymas įsikasti į žemes. Įsikasam, sulendam visi. Kaip ir slėptuvė. Bet giliai nekasdavom. Pralaukiam, pralaukiam. Mano antrasis brolis, būdavo, baisus cekavumas (juokiasi). Iškiš galvą, pažiūrės… tik bimpt! Kulka pro šalį. Čiut nenušovė jo“, – lyg filmo scenarijų pasakoja Zita. „Na, pašaudydavo. Būdavo laikas, reikia pasitraukti iš tos teritorijos. Susikrauni, kiek galėdamas. Ir važiuoji. Kur? Kur nori, ten važiuoji. Dar tėtį į bažnyčios bokštą varydavo – pirmas lipdavo tikrinti. Saugumiečiai per naktį savo teritorijoje laikydavo. Pareidavo visas baltas. Taip ir įvarė vėžį“, – tiki pašnekovė.
Mama ne vienerius metus slapstėsi
Gimė Zita Joniškėlyje, paskui išsikėlė su šeima į Krinčino parapiją – senelis iš mamos pusės paliko žemės Petriškių kaime, ten tėvai statėsi sodybą. Abu Zitos tėvai – Povilas Lekarauskas ir Bronislava Tyrylytė – kilę iš Krinčino krašto. Tėvo gimtasis namelis Krinčine dar stovi.
Jo tėvai anksti mirė. Visi vaikai, tarp jų ir Povilas, liko našlaičiai. Vyresnės seserys leido brolį mokytis. Seniau nebuvo muzikos mokyklų, tad lankė privačias pamokas pas kitą vargonininką Krinčine. „Trumpai dirbo Pasvalyje, bet greitai Karpienė (tai galėjo būti paskutinė dvaro valdytoja Marija Joana Karpytė-Karpienė. – aut. past.) nusikvietė į Joniškėlį“, – tėvo gyvenimo akcentus perbėga dukra.
Ką tėtis uždirbdavo vargonaudamas Joniškėlyje, mama viską investavo į žemę – Petriškiuose statėsi gryčią, tvartą, bet… „Prasidėjo karas ir pasibaigė viskas. Klojimą paskutinį nugriovė“, – praeities siaubus prisimena Zita, ir tai ne vienintelis kartas, kai jos šeima nukentėjo nuo represinio režimo. Mat, mama buvo paveldėjusi žemės…
– Mamą jau buvo paėmę, sugavę. Nuvežė į Biržus. Bet ten dirbo mano vyriausias brolis. Susitiko draugą, jis sako: „Jonai, pas mus yra tavo mama“. Tai ją atlydėjo iki geležinkelio stotelės – visą užsimaskavusią. Traukinuku atvažiavo iki Joniškėlio. Ir pragyveno taip. Slapstėsi. Į tualetą, atsiprašant, naktį ėjo. Kad niekas nepamatytų. Iki kol baigėsi vežimai į Sibirą, – pasakoja apie motinos išsigelbėjimą nuo tremties.
Pokaris
Vėl grįžo į Joniškėlį. „Ten mane tiesiai į antrą klasę priėmė. Sakė – ką ji veiks pirmam skyriuje? Sesuo jau mokėsi vyresnėje, tai aš prie jos visada nosį prikišdavau. Mokėjau ir skaityti, ir skaičiuoti“, – užsimena. Iš pradžių lankė senąją mokyklą prie bažnyčios (V. Kudirkos pradinę) – šalia ir gyveno, o vėliau mokėsi jau Karpių dvaro rūmuose. Pamini pradinių klasių mokytoją Juzefą Pūslienę, auklėtoją Vaitaitytę.
Pokariu šeimyną išlaikyti nebuvo lengva. Atėjusios pas Lekarauskus, moterys verkdavo – neturėjo, ko vaikams duoti valgyti. Povilas šio to surinkdavo iš kalendos, tad mokytojai Pūslienei nuvežė grūdų. „Labai apsidžiaugė: „Na va, nors vienas mokinys atsiminė, kad reikia paremti ir mokytojus…“ – sakė. Jie gi nieko negaudavo“, – prisimena Zita.
Ji pati paskui studijavo Žemės ūkio akademijoje Kaune, tapo žemėtvarkininke. Kurį laiką dirbo Panevėžyje, bet grįžo į Pasvalį – jau su dviem vaikais Rima ir Alvydu. O šiandien savo gyvenimus kuria jau keturi anūkai, auga du proanūkiai.
Tikėjimas ir išgelbėjo
„Iš pradžių Pasvalyje niekas mūsų nepriėmė. Apie butą nei svajonės nebuvo“, – taria. Kurį laiką važinėjo į kaimą netoli Raubonių pas vieną senolį – ten glaudėsi su dviem vaikais. Paskui pavyko gauti butą Vilniaus gatvėje ir šiaip taip „užsikabinti“. Pakeitė žemėtvarkininką Naudžiūną, vėliau perėjo į Sausinimo sistemų valdybą. „Paskui pradėjo prie manęs kabintis – ko aš einu giedoti. Viskas jiems nepatiko, labai negera buvo. Vis užkliūdavo kas“, – tikinti moteris neįtiko sovietinei sistemai, pripažinusiai tik partijos kultą.
Buvo 1979-ieji, kai Pasvalio vienuolės (tuo metu gyvenusios Palėvenės gatvėje) „prirodė“ Zitą tuomečiam vikarui Povilui Miškiniui.
– Mane, kai gerai užerzino… Nunešiau pareiškimą išeiti. „Kur tu, Zita, eisi?“ – dar paklausė. „Eisiu anūkų auginti!“ – atšoviau. „Jų dar nėra!“ – vis erzino. „Ko jau ko, bet anūkų tai bus…“ – toks buvo paskutinis Zitos pokalbis su darbdaviu. O pačios vaikai jau buvo suaugę – dukra mokėsi medicinos Panevėžyje, sūnus – kariuomenėje.
– Ir išvažiavau į Smilgius, į Panevėžio rajoną – ponas Miškinis jau buvo iškeltas ten. Paskui iš Smilgių – į Vabalninką. Po to jam siūlė dirbti ne vienoje parapijoje. „Aš tai tik į Pasvalį važiuosiu!“ – sakiau jam. Taip ir nutiko – grįžom. Per porą dienų turėjom išsikraustyti – kaip tik buvo Žolinės atlaidai, reikėjo atlaisvinti vietą naujajam kunigui (ir šiandien ne viską randu – kraustantis daug kas pasimetė). Taip ir pragyvenom keturiasdešimt metelių…“ – tikėjimas moterį visą gyvenimą laikė arti Bažnyčios, toliau nuo sovietinio „rojaus“.
Kunigo šeimininkė buvo atsakinga už visą buitį – tvarkydavo bažnyčią ir aplinką, gamindavo valgyti. P. Miškinis laikydavo rytines Mišias, grįžus – ant stalo turi būti pusryčiai. Kunigas valgiui išrankus nebuvo – jam ne tai svarbu. Zita gi mėgdavo gaminti iš bulvių, varškės: „Seniau juk nebūdavo elektrinių pečiukų, viskas – puode“.
Rišdavo senoviškus kilpinėlius
Vabalninke iš vienos senutės, buvusios mokytojos, Zita išmoko senovinio nėrimo būdo, vadinamo kilpinėliu arba „frivolitė“. Dabar jau labai mažai mokančių tokiu būdu nerti. „Sunkus reikalas“, – šypsosi, mat reikia ilgai sėdėti ir kantriai dirbti. Vieną moterį iš Smilgių išmokiusi yra ir pati, o Vabalninko mokykloje rengusi parodų, tačiau mokiniai nesusidomėjo – per daug laiko tai užima.
Žinoma, kad Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė bei kitos kilmingos moterys nerdavusios kilpinėlius – daugybės mazgelių nėrinius. Lietuvoje juos rišdavo Pažaislio vienuolės, tačiau šios technikos šaknys dar neatrastos. Kaip bebūtų, tai – kultūros paveldas.
Peržiūrėjome nemažą dėžę dailių, skirtingomis technikomis kruopščiai padarytų nėrinių, kilpinėlių. Juos riša šeivute – ji reikalinga prakišti siūlams pro skylutes. „Aš iš pat mažų dienų linkusi prie tokių niekalų“, – juokiasi kruopšti moteris.
Apie monsinjorą Povilą Miškinį
– Atvažiuodavo iš Panevėžio saugumiečiai. Išsikviečia į apylinkę. Ištardo. Pareina baltas kaip popierius. Klausiu: „Kokie „apreiškimai“ dabar (juokiasi)? Kur važiuosit?“ Nieko nesako. Visada viską nutylėdavo. Nedejuodavo – nebuvo mados, – amžinatilsį Povilą Miškinį prisimena Zita. Ir ji, augusi toje pačioje santvarkoje, nemėgsta išsiplepėti – pratusi nutylėti, susimąstyti. „Pirmais metais, kai įsidarbino, susirgo jo tėvukas, paguldė į Panevėžio ligoninę. Važinėdavom kasdien. Dar buvo gyva mama. Kai tėvukas mirė, palaidojom. Jis labai pergyveno tėvo. Tėvas jam buvo viskas“, – dalijasi prisiminimais. O bendravimo kunigui niekada netrūko, turėjo daug draugų. Tai iš Panevėžio kompanija aplankydavo, tai iš Vilniaus ar kitur.
– Vis kalbėdavo – mane čia palaidosit, šalia Varno. O buvo atkeltas toks vikaras, gyveno antrame aukšte. Ir mirė, tai jį palaidojo prie Varno… „Va, mano vietą užėmė“, – atsiduso tada Miškinis. „Nežinom, kam, kur kokia vieta gali būti skirta“, – tada atsakiau.
Kai iš Vabalninko iškėlė atgal į Pasvalį, Zita grįžo į savo butą. Iš pradžių kunigas ateidavo pavalgyti, o kai nebegalėjo – šeimininkė nunešdavo pietus į kleboniją. Iki pat pabaigos palaikė ryšį.
„Ramybė – tai viskas“
– Nuo jaunų dienų bažnytėla buvo pirmoj vietoj. Sekmadienį nenueisi į bažnyčią – tai jau… Bet įdomu būdavo. Iš kaimo, kai eini, sutinki – tai iš to kiemo išeina, tai iš to. Visos šeimynos taip ir eidavo (šypsosi).
Gal daugiau iš mamos tikėjimas. „Niekada negalimo kito skriausti“, – abu tėvai sakydavo.
Tačiau bendraamžių buvo labai nedaug. O prasidėjus komjaunimui, išvis reikėjo saugotis. Lėkdavom aplink bažnyčią, įeidavom pro kitas duris – kad nepamatytų. Nestojau į komjaunimą.
O Pasvaly, kai dirbau, pasijuokdavau – reikėtų man į partiją įstoti (juokiasi). Černiauskas rėždavo: „Tavęs niekas nepriims!“ – pasakoja.
Nors buvo sunku, vis tiek laikėsi savo: „Užsispyrimas kažkoks buvo“, – mąsto Zita, ir nesigaili savo pasirinkimų.
Šiandien irgi kas sekmadienį eina į vakarines Mišias. Gerai, kad mieste netrūksta suoliukų – gali vis pailsėti. „Dar šiek tiek laikosi nugarkaulis (nusijuokia). – Reikia nueiti. – Matyt, tai ir duoda stiprybės? – Savaime aišku. Ramybė – tai viskas“, – tiki Zita.
