– Augau Pasvalyje, Parko gatvės galiorkoje. Toje pačioje gatvelėje gyveno šeimininkė Karaliūnienė, vestuvėms kepusi liukrinius krepšelius, voverytes, grybukus ir kitokias gardžias puošmenas. Liukrą išspausdavo per susukto sviestinio popieriaus tūtelę. Pas ją iš Klaipėdos atvažiuodavo už mane kiek vyresnis anūkas, gatvelėje susirinkdavo visa gvardija vaikų. Taigi matydavom, kaip šeimininkė kepa gražius gardumynus, bet nepamenu, kad vaišintų. Ir suprantama, nes kepė pagal užsakymus. O priešais gyvenusi teta Liucija Valeikienė labai mėgo kepti tiesiog sau, – vaikystę prisiminė Inga Rutkauskienė, 2020-ųjų vasarį Valakėliuose atidariusi kepyklėlę „IR Saldėsiai“, tačiau ji tai vadina ne verslu, o daugiau hobiu, pomėgiu.
Beje, jei seniau šeimininkės saldžias puošmenas kurdavo, raitydavo per susuktą popieriaus tūtelę, tai šiandien Inga šypsosi, jog nuostabiausių puošmenų labai tiksliai padaro robotas – maisto spausdintuvas.
Tačiau šeimininkės kūrybos vis tiek niekas nepakeis – nei receptūros, nei subtilių gaminimo paslapčių.
Inga išduoda, jog tokie kursai ypač pradedančiosioms tikrai brangūs, o už torto receptą tenka pakloti ir apie keturiasdešimt eurų:
– Senosios šeimininkės savo receptų neišduodavo, sakydavo visko dedančios iš akies. Bet per daug įbėriau kakavos ir snikerio tortas virsta negriuku. Arba kepu biskvitus, atrodo, viską sudedu gramas graman, o pluta atšoko. Vyras sako, kad rytas už vakarą protingesnis, tačiau man užsakymas dega. Apsižiūriu, kad cukraus per daug įbėriau. Tad jei ko skubiai pritrūksta, lekiu pas čia pat gyvenančią anytą. Labai gera, labai ja džiaugiuosi..
Nors Ingai visą laiką rūpėjo kepiniai, tačiau Pasvalio Lėvens mokykloje baigusi devynias klases, su drauge pasuko į Panevėžį mokytis tokios profesijos, kurios nenori net prisiminti. Kartu baigė ir vidurinę mokyklą.
– Po to sugalvojau Panevėžio kolegijoje mokytis socialine darbuotoja. Buvo nauja, madinga ir įdomu, – prisipažįsta Inga, dirbusi Pasvalio specialiojoje mokykloje.
Vis dėlto gardumynai iš jos repertuaro niekur nedingo:
– Mūsų su Ryčiu vestuvėms 1994-aisiais pati kepiau tortus. Pirmoji pamergė paprašė ir nuo jos iškepti…
Rutkauskai užaugino dukras Redą ir Meidą, džiaugiasi dešimtmečiu pagranduku Gedu ir jau dviem anūkėmis.
– Kai kepu kitiems, reikia ir savo vaikams daugiau pridėti, – šypteli Inga. – Štai Helovino proga su dukra Meida rankytėm pritaisėm visą šimtą raganos pirštelių…
Inga prisiminė, kai gimė sūnus, buvo išpopuliarėję išskirtinės puošybos tortai, tokį užsisakė Narteikiuose.
– Mano didžiausia motyvuotoja dukra Meida buvo atvira – mamos tortai skanūs, bet jau puošyba… Ir užrašė mane į kursus Panevėžyje pradedančioms tortų puošėjoms. Aš buvau ne prie meno. Tetos Liucijos sūnus buvo meniškas. Kaip jis gražiai lipdydavo traktoriukus! Turėjau du mažesnius brolius, tai vis žvalgydavausi vyresniųjų draugijos… O mano pirmieji tortų puošimo kursai maždaug prieš septynerius metus – tik dėl savęs. Buvo gėlytės, – prisimena kepyklėlės šeimininkė.
Kiti kursai – saldus šventinis stalas. Naujausias žinias ir patirtį tuoj pat pritaikė praktiškai – dukters Redos vestuvėms Inga paruošė savo pirmąjį šventinį tortų ir desertų stalą. O geriausia reklama – pačiam pamatyti ir paragauti. Tada jau vienas nuo kito – ir man reikia, ir man iškepk.
Kai 2019-ųjų pabaigoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis mažais kiekiais gaminti namuose, po poros mėnesių atidarė kepyklėlę „IR Saldėsiai“. IR – Inga ir Rytis.
– Seniau čia buvo kuro talpykla, vėliau įsirengėm lauko virtuvėlę. Stovėjo ir sofutė vaikui pamiegoti. Bet pagal kepyklėlės reikalavimus teko ją išnešti. Daugiau viskas čia tiko. Nuoširdžiai padėjo ir Veterinarijos tarnybos specialistė, reikalingi ir sveikatos pažymėjimai. Mūsų kepyklėlė tikrinama kartą per metus. Apskaitą tvarko mūsų ūkio buhalterė, už elektrą sumoka vyras, vadyba ir pagalba – dukrų. Gedutis išrenka ir dovanoja įvairiausių formelių, kurių nebespėju išbandyti, – Inga atskleidžia, kad į kepyklėlės reikalus įsitraukusi visa šeima.
Gedo bene mėgstamiausias desertas – šokoladinis biskvitas su šokoladu ir karamelės įdaru.
– Kadangi šis desertas bulvės formos, todėl išbėganti ruda karamelė gal ir nėra apetitą kelianti asociacija, – Inga šypsodamasi pripažįsta, kad kartais karamelės įdaro ir nededa.
Nors Gedas pats puošia savo liepos 4-ąją švenčiamo gimtadienio tortą, bet dabar sako jį labiau traukia tėčio ūkio technika, kuras, tepalai…
– Mano padėjėja – penkiametė anūkėlė Milėja, – močiutė išsitars, jog jau vejasi ir anūkėlė Ugnė.
Vyras Rytis, ralio kroso entuziastas, bei jo sporto gerbėjai ypač pamėgę karališkąjį tortą. Taigi į varžybas keliauja ir Ingos iškepti saldumynai.
O Ryčio gimtadienis spalio pabaigoje virsta padėkos vakaru ralio kroso rėmėjams ir palaikytojams…
Prieš kiek laiko reikėtų užsisakyti tortų ir desertų?
– Didesnei šventei – prieš mėnesį, mažesnei – prieš porą savaičių, bet būna, kad reikia rytoj, – juokiasi Inga ir pasidžiaugia, jog neturi valdiško darbo, todėl yra savo laiko šeimininkė.
Ji prisiminė, kaip kepė pusės metro ant šešiasdešimties centimetrų maždaug penkiolikos kilogramų tortą.
Vienas įdomiausių užsakymų – tortas nerūkymo tema „Ne viskas yra vyšnios, kas vyšnių skonio!“
Vaikiški tortai labai žaismingi, išradingi, įvairūs. Įspūdingai atrodo kiškių armija – desertiniai sūrio pyragėliai.
O vienas mėgstamiausių tortų – šokoladinis kavos romo.
Inga atskleidžia nededanti uogų, kad nesurūgtų. Beje, net žiemą dėl žmonių nerūpestingumo tortas atsiduria ir ties kondicionieriumi, ir ant radiatoriaus.
Vasarą per karščius galiojimo laiką ir laikymo temperatūrą ne tik užrašo, bet dar ir žodžiu pasako, išsiaiškina, kada balius.
Kepyklėlės šeimininkei daug ką tenka išsiaiškinti – ne vien mėgstamus saldėsius, tačiau jaučia atsakomybę ir dėl alergiškų žmonių, kurių pasitaiko vis dažniau…
Kai Ingos vaikystės draugė prisipažino norinti kelių skonių tortų, ji į vieną suliejo tris. Taip sukūrė trio tortą.
– Išgirsti švarų ir tikrą padėkojimą labai gera. Tačiau sakoma, kad grožis ir skonis draugų neturi. Atviriausi mano kritikai – dukros ir sūnus, kurie tiesiai šviesiai pasako, kas ne taip. Ir tai man labai patinka, – Inga išsitaria, jog vyras diplomatiškesnis. – Tokiu atveju Rytis sako, kad buvo skanu, bet daugiau nebedaryk…
Iš tiesų desertų gaminimas – juvelyro darbas. Be to, reikia ir kantrybės palaukti, kol susigulės.
– Pagal verslo leidimą per dieną galiu pagaminti iki penkių tortų. Realiai daugiau ir neiškepčiau, – Inga papasakoja, kaip tenka suktis ir iš netikėtumų. – Keldama perskrodžiau tortą, o už dviejų valandų turi jį atsiimti. Puošiau iš naujo. Įdomiausia, kad išėjo dar gražesnis…
