Didžiausias „lobių ieškotojų“ laimikis – gerai praleistas laikas

Kone kiekvieną savaitgalį pasvalietis Giedrius Armonavičius velkasi kareiviško stiliaus rūbus, aunasi aulinius batus ir važiuoja į laukus, miškus, seniai išnykusių kaimų vietas ieškoti „lobių“. Prieš keletą metų vyras nusipirko metalo ieškiklį ir taip užsikrėtė istorinių radinių paieškomis, kad net Pasvalyje subūrė artefaktų ieškotojų klubą „Metalo broliai“, kurio nariai ne tik smagiai leidžia laiką, bet ir talkina archeologams.

Žirnis ir kitas „ūkis“ Titkonių krašte gimęs, o dabar Pasvalyje, netoli senojo parko gyvenantis vyras jau dvidešimt metų dirba pas vieną mūsų krašto ūkininką. Žmona Silvija darbuojasi Pasvalio sūrinėje. 

Pora augina dvi dukras. Apie pedagogės kelią pasirinkusią vyresniąją Tomą rašėme šio mėnesio pradžioje. Jaunėlė Fausta – Lėvens pagrindinės mokyklos šeštokė. 

Kalbamės Giedriaus namuose sėdėdami prie stalo, įrengto virš… milžiniško akvariumo. 

– Akvariumą įsigijome prieš dvylika metų. Namie yra ir daugiau gyvūnų – triušių, gyvalazdžių, laboratorinių žiurkių. Iš parko atbėga voveraitės, kurias vaišiname riešutais, – savo „ūkį“ pristato vyras. 

Apie kojas mums trinasi mišrūnas Žirnis. 

– Vyrui pasakiau, kad jei nori važiuoti į savo paieškas, padovanok man šuniuką. Taip namuose atsirado Žirnis, – šypsosi Silvija. 

„Užkrėtė“ internetas 

Pirmąjį metalo ieškiklį vyras nusipirko 2016 metais. 

– Prisižiūrėjau jutube filmukų, kaip žmonės iš žemių traukia visokias senienas ir nusprendžiau pats tai išbandyti. Buvo labai nedrąsu, tad pirmą kartą, kad niekas nematytų, ką darau, važiavau į Vytartų mišką. Pirmieji radiniai – šovinių gilzės. 

Giedrius pasakoja, jog vienam vaikščioti laukais buvo nuobodu, tad ėmė ieškoti panašiu hobiu besidominčių žmonių. 

– Pradėjau dairytis feisbuke, ar kas kokia senovine moneta, ar kitu radiniu nesigiria. Akis užkliuvo už aistringo ieškotojo, pasvaliečio Renato Trepočkos. Susirašėm, susipažinom, o netrukus ir susidraugavom. Bičiulių ratas pamažu plėtėsi. Vienus sutikau vaikštinėdamas laukuose, su kitais susipažinau internete. O vėliau kartu su Renatu sugalvojome įkurti klubą. Taip gimė „Metalo broliai“. Klubo emblemą sukūrė tatuiruočių meistras Giedrius Linaburkis. 

Trečius metus gyvuojančiam artefaktų ieškotojų klubui „Metalo broliai“ priklauso 22 nariai iš Pasvalio, Vilniaus, Šiaulių, Pakruojo. 

Kur auksas? 

Daugelio iš mūsų sąmonėje po atokias vietas su metalo ieškikliu vaikštantis žmogus neabejotinai pirmiausia asocijuojasi su lobiu – iš molinių indų byrančiomis auksinėmis monetomis ir saujomis brangių papuošalų. 

– Visi įsivaizduoja, kad auksas po kojomis taip ir mėtosi. Daugiausia randame sovietinių arba caro laikų monetų. Vieną kitą sidabrinį esu radęs, bet auksinės monetos – kol kas nė vienos. Tiesa, esu radęs vieną kitą auksinį žiedą… Ǹebe tie laikai. Devyniasdešimtaisiais, kai keitėsi valdžios, kai ieškiklius turėjo tik pavieniai žmonės, pasakojama, kad visokios prabos monetas rieškučiomis iš žemės sėmė. Dabar visi metalo ieškiklius turi ir nebėra tokios vietos, kur nebūtų kas nors ko nors ieškojęs. Nuvažiuoji kur nors, o ten jau prieš tave buvusių ieškotojų paliktos duobės. Va tau ir visas auksas. 

Didžiųjų karų aidai 

Paieškos vyksta senų, išnykusių kaimų, kelių, karčiamų, tiltų vietose. Tam pasitelkiami seni sovietiniai topografiniai ar net carą ir senesnius laikus menantys žemėlapiai, kurie moderniomis technologijomis sugretinami su šiuolaikiniais žemėlapiais. Tai leidžia paprasčiausia, dabar kiekviename telefone esančia navigacija rasti seniai išnykusių vietų tikslias koordinates. 

Vienas įspūdingiausių Giedriaus radinių – vokiška Pirmojo pasaulinio karo diržo sagtis, rasta Žilpamūšio krašte, Sokų miške, netoli kelio. 

Žemė kartais atiduoda ir daugiau didžiuosius karus menančių radinių. 

– Gilzių, šrapnelių, sulankstytų šautuvų vamzdžių, spynų, įvairių skeveldrų pasitaiko gan dažnai. Tačiau būna ir ne tokių nekaltų dalykų. Štai Dičiūnuose ūkininko lauke radome padegamąją Pirmojo pasaulinio karo bombą. Vainekoniuose – artilerijos sviedinį. Tokiais atvejais visuomet kviečiame pareigūnus. 

Istorinių radinių paieškos entuziastas pasakoja, jog mūsų rajone didelių mūšių nevyko, tad jei nori rasti ką nors, kas susiję su militaristine istorija, turi sukti link Biržų. 

– Ypač mus traukia atkarpa nuo Biržų link Skaistkalnės, kur žygiavo vokiečių 502-oji tankų divizija. Pagal dokumentus, ten daug buvo sudaužyta tiek sovietinės, tiek vokiškos karinės technikos. Deja, kokiais nors įspūdingais radiniais negalime pasigirti. Matyt, viską bus paslėpusi melioracija arba sunaikinęs laikas. Kartais važiuojame pasivaikščioti po Latvijos miškus. Kuršo krašte vyko dideli kruvini mūšiai. Deja, stebuklų ir ten nėra. Viskas jau daugybę kartų išvaikščiota ir iškasinėta kitų tokių pat ieškotojų, kaip ir mes. 

Beje, šis hobis vyrą privertė iš naujo domėtis istorijos mokslu. 

– Iš pradžių rinkau viską iš eilės, ką tik radau. Vėliau pradėjau domėtis tuo, ką dedu į krepšį. Teko atsiversti nemažai knygų, daug informacijos apie ginklus, monetas, mūšių vietas ir kt. randu internete. Nuvažiavus į naują vietą, jei tik yra galimybė, pašnekinu vietinius senesnius žmones. 

„Raudonos“ zonos 

Kad ir kaip magėtų, su metalo ieškikliais vaikščioti galima anaiptol ne bet kur. 

– Kultūros paveldo departamento interneto svetainėje yra žemėlapis, kuriame sužymėti valstybės saugomi objektai ir teritorijos (piliakalniai, pilkapynai, kapinynai, senovės gyvenvietės ir pan.), vadinamoji „raudonoji zona“ – kur negalima kelti kojos. Važiuojant į naują vietą visuomet pasitikrinam, ar tai nėra saugoma teritorija. Teršti klubo vardą nėra jokio noro. 

Tiesa, ne visi tokie pareigingi, kaip „Metalo broliai“. Yra kategorija ieškotojų, vadinamųjų „juodųjų archeologų“, kurie nepaiso jokių taisyklių ir normų. 

– Esame kelis neakivaizdžiai užmatę, bet išvilioti į viešumą, pagauti už rankos darant nusikaltimą taip ir nepavyko. 

Tikrino seną legendą 

Giedrius prisipažįsta, jog rasti vietos, kurioje nebūtų buvę relikvijų medžiotojų, praktiškai neįmanoma. 

– Visi dabar, net ir tie patys ūkininkai, po kurių laukus dažniausiai vaikštome, turi ieškiklius. Nebent dar kokios močiutės darže gali ką atrasti. 

Paieškos vyksta ištisus metus. Rudenį – laukuose nuėmus derlių. Žiemą, jei nėra gilaus įšalo – miškuose. Vasarą – pūdymuose. 

– Yra Nacionalinės mokėjimo agentūros programėlė, kurioje galima pamatyti, kur yra pūdymas. Ten ir važiuojam. Norint ieškoti, reikia gauti žemės savininko sutikimą, todėl atvykę stengiamės susirasti šeimininką ir gauti leidimą. Labai retais atvejais būnam išvaromi. Dažniausiai problemų nebūna, tik juokais pasakoma, kad, jei rasim lobį, teks dalintis. Nueini to lobio, o lauke pilna duobių, kurias paliko lygiai tokie pat laimės ieškotojai, kaip ir mes… Būna ir nelabai gerų „kolegų“, kurie neatsiklausę vaikšto per pasėlius. Dėl tokių vėliau tenka kentėti visiems. 

Metalo ieškiklių savininkams tenka ieškoti ne tik senovinių artefaktų. 

– Neseniai jaunuolis paupyje pametė BMW raktelius. Ieškojo vienas, ieškojo su draugais – nerado. Pakvietė mus – suradome. Valakėliuose žvyru išpiltame kieme mergina pametė auskarą. Suradome ne tik jį, bet ir dar kelias senas monetas. 

Vilniuje bei Šiauliuose gyvenantys klubo nariai turi įrangą, leidžiančią ieškoti daiktų panėrus po vandeniu. 

– Kartu su jais bandėme patikrinti legendą, kad Mūšoje yra nuskendusi švedų patranka, kurią jie pametė po Saločių mūšio keldamiesi per brastą ir žygiuodami į Kuršą. Valtimi plaukėme ir tikrinome duburius, esančius greta Šakarnių. Kolegos nardė ir ieškojo po vandeniu. Radome… mašinos filtrą, – kvatojasi pašnekovas. 

Vasarą nuslūgus upėms, jų pakrantėmis mėgsta pasivaikščioti ir Giedrius. 

– Ieškau buvusių brastų. Ten galima rasti monetų. Tiesa, jos visos būna srovės ir dugne gulinčių akmenėlių nutrintos. Stovinčiame vandenyje jos išsilaiko geriau. Kažkada tikrinome Titkonių ežeriuką, ten rasti metaliniai pinigai buvo gerokai geresnės būklės. 

Padeda mokslininkams 

Klubo nariai renkasi beveik kiekvieną savaitgalį. 

– Vieni „šukuoja“ laukus, senjorai dažniausiai tiesiog mėgaujasi buvimu gamtoje, ką nors gamina ant laužo. Ką ten namuose sėdėsi, geriau pabūti visiems drauge ir paieškoti. 

Radęs ką nors įdomesnio, Giedrius neša į muziejų. 

– Padovanojau kardo galą, visokių 5–6 a. segių ir pan. Palieku ir tikslias radimo koordinates, kad archeologai galėtų atlikti žvalgybą. Tik, tiesą sakant, tas žvalgybas reikėjo atlikti gerokai anksčiau arba uždrausti metalo ieškiklius… 

Paklaustas apie svajones, vyras šypteli. 

– Norėtųsi surasti ką nors tokio, kad nuskambėtum. Bet dabar nuskambėti gali tik dirbdamas kartu su archeologais. 

Beje, ir šios patirties Giedriaus gyvenime taip pat netrūksta. Kartu su klubo nariais jis yra dalyvavęs tiriant sovietinių belaisvių laidojimo vietą Zokniuose, vokiečių karių palaidojimo vietą Šiaulių rajone, padėjo ekshumuoti sovietinių karių palaikus Pumpėnuose, žvalgė Saločių mūšio vietą Šakarniuose ir t. t.