Kažkas, perskaitęs straipsnio pavadinimą, tikriausiai šyptels – liepos antra pusė, o jie apie braškes rašo – jos jau beveik baigėsi! Iš tiesų į Kiemėnus važiavome ragauti bene paskutinių šių metų derliaus uogų. Tiesa, ne tik paprastų, bet ir liofilizuotų.
Ką reiškia šis sunkiai ištariamas žodis, papasakosiu šiek tiek vėliau, o dabar leiskite pristatyti šio straipsnio herojus – Jovitą ir Renatą Kizius.
Ji – kiemėnietė, jis – pasvalietis. Abu susitiko Vilniuje skirtingose švietimo įstaigose studijuodami labai panašią discipliną: Jovita – verslo, o Renatas – transporto vadybos.
– Mus suvedė Renato brolis. Aš pas jį dirbau vaikų aukle. Taip ir susipažinome, – šypsosi Jovita.
Pora kartu jau vienuolikti metai. Prieš septynerius prisiekė vienas kitam amžiną meilę.
Dar studijų laikais moteris dirbo iš mūsų krašto kilusio gydytojo Alfredo Maruškos klinikoje administratore. Gimus Motiejui pasinėrė į motinystės rūpesčius. Renatas sėdo prie tolimųjų reisų krovininio automobilio vairo.
Prabėgus trejiems metams po Motiejaus gimimo, pasaulį išvydo Jokūbas.
600 kilogramų per dieną
Braškių ūkis atsirado visiškai neseniai – prieš trejus metus.
– Vyras vis sakė – reikia ką nors daryti. Mama pardavė kažkada laikytas karves, o ganyklą padovanojo man. Labai norėjau auginti šilauoges, tačiau atlikus žemės tyrimą paaiškėjo, jog ji visiškai netinkama šiam augalui. Užtat puikiai tiko braškėms. Apsidrausdami, nes patirties neturėjome visiškai jokios, iš pradžių tik 20 arų apsodinome iš Vokietijos pirktais daigais. Plotas, atrodytų, nedidelis, bet, kad viską pasodintum, teko kone pusę kaimo kviesti į talką. Aš tuo metu laukiausi Jokūbo ir padėti niekuo nebegalėjau. Teisybę pasakius, kitą dieną po sodinimo ir pagimdžiau, – savo ūkio pradžią prisimena Jovita.
Braškės jau pirmais metais davė derlių ir tai buvo dar vienas išbandymas jauniesiems ūkininkams.
– Laimė, uogų buvo nedaug. Iš viso gal apie 500 kilogramų. Aš viena, ant rankų – ką tik gimęs vaikas, Renatas išvažiavęs į reisą. Į turgų nenuvažiuosi. Puoliau skambinti supirkėjams, draugams. Bet, laimei, viskas išsisprendė savaime.
– Antrais metais buvo labai šiltas pavasaris, uogos labai greitai prisirpo. Pamenu, pirmą skynimo dieną surinkom 40, antrą – jau 120, o trečią – net 600 kilogramų! Buvo šokas. Ką daryti? Kur dėti tokį kiekį uogų? Mes dar tik pradedantys, niekas mūsų nežino. Buvo labai sudėtinga, – 2021 metų pavasario rūpesčius pasakoja Renatas.
Turgaus kasdienybė
Didžiąją dalį derliaus Kiziai realizuoja Pasvalio ir Panevėžio turguose. Šiek tiek išveža užsakovams, kurie gyvena Vilniuje.
Uogas kartu su samdomais padėjėjais skina anksti ryte tam, kad jos kuo šviežesnės pasiektų pirkėjų stalą.
– Paradoksalu, tačiau tenka labiau skubėti į Pasvalio nei į Panevėžio turgų. Pasvalyje jau po septintos valandos ryto turgus būna pilnas žmonių, o apie devintą mes dažniausiai viską būname pardavę. Panevėžyje devintą valandą viskas tik prasideda, – tikina Jovita.
Moteris prisipažįsta turguje prekiauti ėmusi tik prieš dvejus metus.
– Pirmą kartą buvo labai nejauku, neįprasta ir net gėda. Niekuomet nebuvau nieko panašaus dariusi. Aplink stovinčios močiutės mane tuoj ėmė mokyti, kaip reikia turgavoti. Kaip įsiūlyti prekes, kaip nustatyti kainą, kaip kalbėti. „Tu per pigiai atiduodi – pakelk kainą!“ – šaukia jos man. Jei uogos mažesnės, jei ne tokios gražios, aš prašau mažiau. O jos mane moko: „Negražias sudėk ant dugno, o ant viršaus sukrauk dideles ir viskas bus gerai.“ Aš taip negaliu. Turi būti kokybė. Tik taip gali išlaikyti klientą.
Dideliame turguje – didelė konkurencija ir savos nerašytos taisyklės.
– Pradžioje Panevėžyje buvo baisu. Ten visi tarsi širšės. Neduok dieve, nuleidi kainą anksčiau už vietinius – tragedija! Gali negyvai užkapoti (juokiasi). Bet vietiniai ateina su 10 kilogramų, o mes atsivežame 100 – kitaip elgtis mes negalime. O štai kai pas tuos, kurie turi geresnes vietas, baigiasi braškės, jie iš mūsų paima viską už mūsų kainą ir parduoda brangiau. Vėlyvąsias braškes dažniausiai paima visas vos atvežus į turgų.
Moteris pasakoja, jog šiemet turguose buvo ypač daug lenkiškų braškių, kurias nesąžiningi pardavėjai siūlė kaip lietuviškas.
– Panevėžyje pas vieną net lentelė buvo padėta, ant kurios užrašyta – „Braškės užaugintos Pasvalio rajone“, nors aiškiai matėsi, jog jos lenkiškos. Kaip atskirti? Mes, augintojai, iš karto matome ir pagal formą, kvapą, skonį, išvaizdą. Ypač lengva atskirti, jei iš vakaro lijo lietus. Kad ir kokia gera bus veislė, lietus pažeidžia uogas. O kai šalia matai „ką tik skintas lietuviškas“, kurios net žvilga, iš karto supranti, jog jos nei ką tik skintos, nei vietinės, – verslo subtilybes aiškina Renatas.
Ilgalaikė investicija
Pernai iš maždaug 50 arų braškyno pora priskynė apie penkias tonas uogų. Aš, kaip tikras lietuvis, tuoj tą skaičių padauginu iš keturių eurų ir nekukliai teiraujuosi – kur tas sandėliukas, kuriame štabeliuojami gaunami tūkstančiai?
– Visi taip skaičiuoja. Tačiau tie keturi ar penki eurai – tai kainos lubos, kai uogos būna pačios brangiausios. Vidurkis – 2–3 eurai. Atmeskime kurą, trąšas, 50 centų už kilogramą uogų mokamų skynėjams, o jei dar skaičiuotum savo darbą… Tas sandėliukas pildytis pradės dar labai negreitai, – nevaldydamas juoko pasakoja Renatas. – Kalbant rimtai, manau, reikės dešimtmečio, kad visos investicijos atsipirktų.
– Juk viską pradėjome nuo nulio. Reikėjo traktoriaus, žemės dirbimo padargų, liofilizavimo aparato. Pernai įsirengėme laistymui skirtą vandens gręžinį. Šiemet jau galvojome nieko nebereikės, bet sugedo autobusiukas-šaldytuvas. Vėl nenumatytos išlaidos, – antrina Jovita.
Namo
Iki šiol pora gyveno viena koja Vilniuje, kita – Kiemėnuose, Jovitos tėvų sodyboje, kur dažniausiai savaitgaliais, o pačiame braškių sezono įkarštyje grįždavo ir ilgiau.
Šiemet pora nusprendė nebesiblaškyti, atsiduoti savo ūkio plėtrai ir grįžti į tėviškę. Renatas išėjo iš darbo ir visą laiką skiria ūkiui. Pora Pasvalyje jau turi įsigijusi žemės sklypą ir planuoja jame statytis naujus namus.
– Žmogus gali išeiti iš kaimo, bet kaimas iš žmogaus – niekaip. Traukia, – šypsosi Renatas. – Be to, vaikai auga, o aš – amžinai nesibaigiančiuose reisuose. Norėjau būti su šeima. Dabar darbų per akis ūkyje. Be to, Biržų rajone ūkininkauja tėvas. Jis jau pensininkas ir norėtų ūkį perleisti man.
– Ir aš neplanuoju sustoti. Galvoju apie medlievas. Uogos skanios, augintojų dar nedaug, žemė tam tinkama – kodėl nepabandžius? – planais dalinasi Jovita.
Ypatingu būdu džiovintas gėris
– Kavos, arbatos? – mandagiai pasiūlo Kiziai, kai užsukame į jų kiemą.
– Gal geriau… braškių? – nekukliai merkiu akį.
Uogos didelės, sultingos ir nepaprastai kvapnios.
– Tai – „Malwina“ – pati vėlyviausia braškių veislė, puikiai tinkanti auginti Lietuvoje, – su savo auginama produkcija supažindina Jovita.
Giriu ir stebiuosi intensyviu uogų skoniu, į ką Renatas pusiau rimtai, pusiau juokais atsako:
– Dėl visko kaltas pasvalietiškas priemolis. Jis suteikia šį ypatingą skonį.
Braškės tirpsta burnoje, o aš neiškenčiu nepaklausęs, ar namiškiams nenusibodo šis gėris?
– Kaip bebūtų keista – ne. Nors uogų daug, jų dar nespėjome atsivalgyti. Šios vasaros atradimas – trintos braškės, į kurias įberiu šaukštą ispaninio šalavijo sėklų bei paskaninu šaukšteliu medaus. Šio sveiko ir nepaprastai gardaus skanėsto šeima kas dieną suvalgo po didžiulį dubenį, – vasarišku receptu dalinasi Jovita.
Čia pat patiekia ir kiek kitokių uogų – liofilizuotų. Jos džiovintos, bet ne taip, kaip visi esame įpratę.
Pats paprasčiausias liofilizacijos proceso apibūdinimas, kurį radau internete – vandens pašalinimas iš užšaldyto produkto, vykstant ledo sublimacijai, t. y. ledo perėjimui į vandens garų būseną, kai nėra skystos būsenos.
O štai ką apie patį džiovinimo procesą papasakojo Jovita.
– Uogos sušaldomos specialiame 45 laipsnių šalčio šaldiklyje, po to dedamos į liofilizavimo kamerą, kurioje laikomos tris paras. Šaltyje ir vakuume iš uogų pašalinama visa drėgmė. Taip sudžiovintos uogos išsaugo 99 procentus visų naudingų savybių.
Uogos pasidaro dešimt kartų lengvesnės, tai yra iš 600 g šviežių braškių gaunama 60 g liofilizuotų. Tokį kiekį Jovita parduoda už 10 eurų. Turimas liofilizatorius nėra labai didelis, tad vienu kartu gali apdoroti tik 5 kilogramus uogų.
– Mintis apie liofilizavimą kilo kartu su barškyno idėja. Esu sveikos mitybos gerbėja ir pirmiausia pagalvoju apie savo vaikus. Kodėl jiems pirkti saldumynus, jei galima duoti sveiką skanėstą? Tiesą pasakius, pusę to, ką liofilizuojame, mes neparduodame – suvalgo vaikai, – tikina Jovita.
Kiemėnuose liofilizuotos uogos dažniausia keliauja į didmiesčius. Pagrindiniai pirkėjai – vaikus auginančios bei jų sveika mityba besirūpinančios šeimos, kurios Jovitos produkciją suranda feisbuko puslapyje, kuris taip ir vadinasi – J. Kizienės ūkis. Didžiausia šio sveiko produkto paklausa – prieš Kalėdas. Renato tėvas laiko bites, tad Jovitos planuose – liofilizuotomis uogomis pagardinto medaus gamyba.
Šaltyje Jovita džiovina ne tik uogas. Bandė pienių žiedus, dilgėles, krapus. Pastarieji, anot verslios moters, – ypač skanūs, nes pasižymi itin išraiškingu aromatu.
– Tikiuosi, tokių žolelių gamyba kada nors bus dar viena mūsų ūkio gamybos šaka.
