Lino Dobkevičiaus „Darbo“ skaitytojams pristatinėti tikrai nereikia. Alpinistas mėgėjas keliauja po pasaulį ir į aukščiausias viršukalnes kopia užantyje gabendamas gimtojo Pasvalio vėliavą. Jaunuolio „sąskaitoje“ – 6 119 metrų Lobuche East viršukalnė Himalajuose ir 5 047 metrų Kazbekas Sakartvele. Šiemet šį sąrašą papildė aukščiausias Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalnas, esantis Alpėse – Monblanas (pranc. Mont Blanc).
– Dar vieneri metai ir dar vienas kalnas. Kokios mintys lydėjo kopiant į bene įspūdingiausią Europos viršūnę.
– „Kopk kaip senolis, grįžk kaip jaunuolis!“ – tokį palinkėjimą išgirdau Prancūzijos Alpėse. Šių žodžių prasmė labai svarbi, nes nelaimingi atsitikimai dažniausiai įvyksta ne tuomet, kada kopiama į viršukalnę, bet leidžiantis žemyn. Ambicijos ar paprasčiausias neapskaičiavimas gali nulemti tai, kad visą energiją išeikvojęs pakilimui, tu tiesiog nebeturėsi jėgų saugiai grįžti į stovyklą. Tad ir mane lydėjęs vedlys ispanas Xavier vis klausinėjo, ar pakaks jėgų nusileisti.
Šioje ekspedicijoje turėjau keletą tikslų. Vienas jų – atsidėkoti už 2022 m. įteiktą Pasvalio „Deimančiuko“ apdovanojimą bei viršūnėje iškelti to renginio metu man dovanotą vėliavą su Pasvalio herbu. Keturi mėnesiai intensyvaus fizinio pasiruošimo, dvi dienos kopimo ir Pasvalio vėliava pirmą kartą istorijoje suplazdėjo aukščiausioje Vakarų Europos viršukalnėje! Sakau Vakarų, nes žvelgiant geografiškai, aukščiausia visos Europos viršukalnė yra Elbrusas, stūksantis Rusijoje. Nors Rusijoje esančią teritoriją vadinti Europa sunkiai verčiasi liežuvis…
– Kokie buvo didžiausi šios ekspedicijos iššūkiai?
– Kadangi man tai buvo jau trečia tikra viršukalnė, ankstesnių kopimų patirtis ir įgūdžiai labai pravertė. Jau žinojau, kas manęs laukia ir kaip tinkamai elgtis vienokiu ar kitokiu atveju.
Vienas iš didžiausių iššūkių, kurį teko įveikti šioje ekspedicijoje, buvo labai staigus pakilimas į didelį aukštį. Paprastai, siekiant aklimatizuotis, išvengti aukštumų sukeliamų ligų, kopimas trunka kelias dienas. Aš pasirinkau Monblaną įveikti per maksimaliai trumpą laiką. Toks pasirinkimas reikalauja ypač gero fizinio pasirengimo. Kopiant į tokio sudėtingumo kalną, kompromisams vietos nėra – privalai atiduoti visą save. Kojoms tenkanti milžiniška apkrova, nepaliaujamas darbas ledo kirtikliu kabinantis už stataus šlaito ir sekinantis, nė akimirkai nesulėtinamas kopimo tempas, kurį kontroliavo mane lydėjęs vedlys.
– Visas kopimas truko tris dienas?
– Taip. Pirmą dieną pakilome iš nuostabaus grožio populiaraus kurortinio miestelio Chamonix, esančio 1 035 m aukštyje, iki Tête Rousse stovyklos, esančios 3 187 m aukštyje. Čia stovi 72 keliautojus talpinanti trobelė, kurioje galima pailsėti, pavalgyti, pernakvoti.
Tiesą pasakius, man ši diena buvo pati sudėtingiausia. Ženklus vertikalus pakilimas, staigus aukščio pokytis, sumažėjęs deguonies kiekis organizmui sukėlė nemažą šoką. Laimei, kaip neretai nutinka dideliame aukštyje, apetitas man nedingo, tad pasistiprinęs atsiguliau laukti kitos dienos.
Antros dienos kopimas prasidėjo 3 valandą nakties. Nuo nakvynės vietos kopėme iki moderniai pastatytos kalnų trobelės Refuge du Goûter, esančios 3 863 m aukštyje ir talpinančios net 120 keliautojų.
Šiame trumpame etape teko įveikti, ko gero, labiausiai bauginantį visos ekspedicijos ruožą – Grand Couloir – mirties slėnį. Iš pirmo žvilgsnio tai atviras slėnis stačiais šlaitais, kurį galima įveikti per kelias minutes. Tačiau tai yra ta vieta, kur bet kurią akimirką iš viršaus gali nukristi uolos atplaiša ar akmuo. Dažniausiai tai vyksta šiltuoju metų laiku, jau įdienojus, kada tirpsta aukščiau esantys ledynai, taip išjudindami akmenis bei uolas. Šioje vietoje yra žuvęs ne vienas keliautojas.
Man pasisekė. Kopimo metu sniego ir ledo sluoksnis dar buvo didelis ir, kaip ramino vedlys, – rizika, kad atsitiks kas nors negero – buvo artima nuliui. Tačiau tik artima. Todėl mirties slėnį teko įveikti dar nepatekėjus saulei, kaustant šalčiui ir labai sparčiu žingsniu.
Pasiekus Refuge du Goûter – pusvalandis poilsiui ir pasistiprinimui, po jų – paskutinis pakilimo etapas.
Sulig kiekvienu žingsniu aukštyn fiziškai jaučiau, kaip mažėja deguonies kiekis ore. Dariausi apsvaigęs, kvėpavimas darėsi labai dažnas.
Mūsų ekspedicijai labai pasisekė su oru – buvo giedras dangus, švietė saulė. Esant nepalankioms sąlygoms, tokiame aukštyje šaltis gali būti stingdantis, tačiau tądien šalčio ir saulės derinys sukūrė labai komfortiškas sąlygas.
Vienoje vietoje kirtome nuostabaus grožio sniegu padengtą ledyną. Nors jis priminė dangiškus laukus, užsibūti ten negalima. Kalnų ledynai – „gyvi“. Nuolat juda tarsi gyvi organizmai, ir nežinia, kur koks bedugnis tarpeklis atsivers.
Birželio 5 dieną 13 val. 40 min. pasiekėme Monblano viršūnę! Žodžiais sunkiai nusakomas džiaugsmas pynėsi su kvapą gniaužiančia panorama. Puikus oras leido grožėtis virš debesų esančiais vaizdais, kur vienoje pusėje driekėsi Prancūzija, o kitoje – Italija.
Viršukalnėje praleidome 15 minučių. Vedliui pranešus, jog vakarop prognozuojama audra, skubiai patraukėme link Refuge du Goûter.
Visa antros dienos ekspedicija truko apie 14 val., pareikalavusių labai daug valios ir energijos.
– Ar nusileidimas praėjo be nuotykių?
– Kito kelio į slėnį be to, kuriuo kopei į viršų, nėra. Leidžiantis teko įveikti ypač stačius šlaitus, tad ir čia reikėjo maksimalaus susikaupimo bei koncentracijos.
Pakeliui sutikome jaunų keliautojų būrelį, kur vieną, į virves įsipainiojusią merginą ištiko panikos priepuolis. Ją taip ir radome sustingusią ir negalinčią pajudėti ant stataus šlaito. Buvo keista matyti, kad jos draugai niekuo negali padėti. Jų teigimu, jie skambino pagalbos Prancūzijos gelbėtojams, tačiau buvo atsakyta laukti pakeliui lipančio profesionalo.
Mūsų vedlys, supratęs reikalą, greitai išsprendė situaciją. Padėjo merginai išsipainioti, nuvedė į saugią vietą bei nuramino.
Vėliau kalbant su vedliu, jis įvardijo dažniausią tokių nutikimų priežastį. Žmonės prisižiūri internetinių filmukų, kur kopimas į kalnus atrodo kaip graži ir paprasta pramoga. Neišbandę savęs saugesnėje aplinkoje, jie ryžtasi tokioms avantiūroms, kurios kalnuose neretai baigiasi labai skaudžiai.
– Kas toliau?
– Galbūt į Elbrusą. Tačiau pirmiausia turi pasibaigti karas tarp Ukrainos ir Rusijos.
– Ką norėtumėte palinkėti pasvaliečiams?
– Atkakliai siekti savo svajonių, būti sveikiems ir garsinti Pasvalio vardą.
– Ačiū už pokalbį.
