– Jūs neįsivaizduojat, kaip gera vienai. Iš tiesų aš ne viena. Dokumentuose atsirado ir antras mano vardas – Darata. Taigi dabar Irena diskutuoja su Darata. Toks buvo ir mano mamytės vardas, – 85-uosius įpusėjusi buvusi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos lituanistė Irena Linkevičienė mėgsta šmaikštauti ir prisipažįsta nenorinti gyventi nei pas sūnų Panevėžio rajone, nei pas dukrą Alytuje.
Mokytoja įsikūrusi penktame aukšte, daugiabučiame name Pasvalio mieste, netoli autobusų stoties:
– Kaip prieš metus rudenį atidaviau savo automobilį (taip, taip, aš vairavau), kaip užkopiau į penktą aukštą, taip ir nebuvau niekur išėjusi. Dėl to savo dūsulio nieko nebegaliu. Kol sėdžiu, jaučiuosi sveika, o reikia nueiti į kitą kambarį, jau ir dūstu. Tad nuotaikos visokios.
Irena pirmiausia panardina į savo eilių vandenyną – smagių, šmaikščių ir net labai išdykėliškų, sakom, galėtų surengti smagų bohemišką vakarėlį.
– Paistalų vakarą, – šypteli eilių autorė. – Nebent mano bute. Ateina draugių, kolegių. Ir jų gimtadienius pas mane švenčiam, nes iš buto niekur nebeiškeliauju. Turiu padėjėją.
Eilėraščiai sugula ne tik popieriuje, bet ir kompiuteryje.
– Vaikai padovanojo ir savarankiškai išmokau. Ne šventieji puodus lipdo. Turėjau skenerį, bet sugedo. Turiu spausdintuvą, – mokytoja įsileidžia naujoves, nors pripažįsta, jog su laiku ir su amžiumi nepašposysi. – Kompiuterio ekrane susistumdau eiles, štai eglės forma. Man labai nepatinka, kai knygų leidėjai netvarkingai išstumdo eilutes.
Irena ir kuria, ir be galo mėgsta skaityti:
– Ir mėgstu knygoje žymėtis. Juozo Baltušio „Dienoraščius“ padovanojo anūkė Monika, pristatė man į namus. Matot, kuo aš užsiimu. O rašau, kai man kažkas diktuoja. Iš kažkur…
Irena Jelinskaitė-Linkevičienė kilusi iš Rozalimo krašto, iš Čelkių. Ten prabėgo vaikystė, vėliau šeima traukėsi, mėtė pėdas nuo tremties. Irena mokėsi Šeduvoje, Radviliškyje, o 1956-ųjų rudenį grįžo į tėviškę. Smilgių vidurinėje mokykloje reikėjo išlaikyti prancūzų egzaminą. Tada ir sutiko septyneriais metais vyresnį prancūzų kalbos mokytoją Stasį Linkevičių…
Iš Kildiškių kaimo kilęs Stasys Linkevičius 1951 metais baigė Pasvalio gimnaziją, tiesa, tuomet jau vidurinę mokyklą ir pasirinko prancūzų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Pirmoji darbo vieta ir buvo Smilgių vidurinė mokykla.
– Kai mokytojas Linkevičius per egzaminą pradėjo mane klausinėti, vis pataikiau, ir parašė aukščiausią įvertinimą – penketą. Jis gyrė taisyklingą mano tartį. Šeduvoje prancūzų mokė Sorbonoje studijavusi mokytoja Kiškienė, – Irena Linkevičienė prisimena, kaip vėliau vyras namuose siūlydavo bendrauti prancūziškai, tačiau gaila, jog tada šios galimybės neįvertino.
Dabar mokytoja šyptelėjusi pakartoja „Dvylikos kėdžių“ veikėjo Kisos Vorobjaninovo frazę: „Monsieur, je ne mange pas six jours“ (Pone, aš nevalgęs šešias dienas).
– Linkevičius visą dūšią prancūzų kalbai buvo atidavęs, sakė, kad nebūsim visada taip nuo pasaulio uždaryti, vis tiek sienos atsivers, – Irena kaip mokinė patyrė, jog šis mokytojas labai reiklus, tačiau jo pamokos būdavo įdomios, dirbdavo visi mokiniai.
Šokiuose mokytojas savo mokinę pašokdindavo, Irena buvo gera šokėja. Įsiminė ir 1956-ųjų pabaiga, kai Stasys Linkevičius vakare pakvietė Ireną pasivaikščioti:
– Mūsų draugystė buvo graži, tyra. Jis nepriekabiavo, negriebė į glėbį. Kalbėjomės apie literatūrą, apie gyvenimą. Mokytojas buvo aukštas, elegantiškas, truputį žilstelėjęs.
Buvo labai apsiskaitęs, išprusęs, pats bandė kurti, svajojo iš prancūzų kalbos versti knygas.
Po metų draugystės 1957-ųjų gruodį devyniolikmetė Irena ištekėjo už savo buvusio mokytojo Stasio Linkevičiaus.
Jų dukra Violeta – gydytoja Alytuje, sūnus Audrius gyvena Panevėžio rajone, dirbo kelių policijoje, vadovavo Smilgių ugniagesių komandai, susikūrė verslą.
– Turiu tris anūkes, vieną anūką ir jau septintoką proanūkį, – apie savo atžalas atskleidžia Irena Linkevičienė.
Linkevičiai Pasvalyje nuo 1958-ųjų. Irena kone pusšimtį metų mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Dirbo su mažesniais, paaugliais. Skatino mintis, jausmus išreikšti nekasdieniškai. Dar ir vaidino. Su mokiniais sekėsi bendrauti.
– Paprastai vaikus mokiau iki devintos klasės, o toliau – kolegoms. Bet vienintelius auklėtinius turėjau nuo penktos iki dvyliktos klasės. Pas mane namuose būdavo pasikalbėjimai, tarsi klasės valandėlės. Dainingi buvo vaikai. Janulevičiūtė, Karanauskaitė, Gelažytė… Išsiblaškę po pasaulį mano auklėtiniai. Jie jau savo iniciatyva mokėsi anglų kalbos, – prisimena Irena Linkevičienė.
Ji atverčia albume įrašytus auklėtinio Valdo Jovaišio žodžius: „Iki šiol jaučiu Jūsų jauną širdį. Ačiū už gerumą. Visada nešiojuos mokytojo pavyzdį – įvaizdį. Esu laimingas, kad auklėtojos ir mokytojos pamokymai, žodžiai įaugo giliai manon sielon. Matyt, ne veltui nusprendžiau sekt Jūsų pėdom ir tikiu, jog likimo vėjai dar suves mus į vieną kelią!..“
Vėliau Irena varto 2006 metais išleistą savo knygą „Šaipeliai“, kurią taikliai ir kūrybingai iliustravo jos buvęs mokinys Mantas Narkevičius:
– Pamačiau, kaip devintokas ant suolo paišo baibokus. Pasiūliau paskaityti mano eilių ir ką nors prie jų papaišyti. Išėjo visai smagi knygutė…
Šiandien mūsų jaunimas, ir ne tik, pabiręs po platųjį pasaulį. Išsipildė tai, apie ką kalbėjo prancūzų kalbos mokytojas Stasys Linkevičius, nesulaukęs Atgimimo ir Nepriklausomybės. Mirė 1985-ųjų vidurvasarį, eidamas 55-uosius metus.
– Jis ir lingafoninį kabinetą įrengė, kad mokiniai lavintų būtent šnekamąją kalbą, nors programos buvo orientuotos į rašybą, – prisimena Irena Linkevičienė. – Sykį per ekskursiją su Linkevičiaus auklėtiniais tuomečiame Leningrade (Sankt Peterburge), prie Ermitažo, sutikome prancūzų turistus. Išgirdę ir mokytojas, ir mokiniai pradėjo bendrauti, keistis adresais. Buvo nuostabu, kad jie gali susišnekėti. Bet susidomėję šiuo prancūziškai gyvu šurmuliu, tuoj prisistatė milicininkai…
Vis dėlto mokytojui Stasiui Linkevičiui net ir sovietmečiu pavyko įkvėpti Vakarų Europos laisvės oro – 1968 metais jis mėnesį stažavosi Prancūzijoje, Sorbonos universitete. Ir šiandien buvę mokiniai prisimena, kad prancūzų kalbos mokytojo pasakojimai anuomet įstrigo tarsi iš tolimo svajonių pasaulio…
