gyvenimo būdas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Vargu ar įmanoma rasti žmogų, kuris nemokėtų važiuoti dviračiu. Mūsuose dviratė, žmogaus raumenimis varoma transporto priemonė iki šiol dažniausiai buvo vertinama kaip savotiška alternatyva automobiliui, padedanti patogiai įveikti nedidelius atstumus.
Tačiau pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau entuziastų, kuriems dviratis – ir laisvalaikio praleidimo, ir kelionių po Lietuvą ar pasaulį priemonė. Vienas jų – Pasvalyje gyvenantis Šarūnas Kvedaras. Ne vieną dešimtį metų pedalus minantis vyras šia aistra užkrėtė savo šeimą bei sukūrė neformalų dviračiais važinėti mėgstančių pasvaliečių klubą, kurio nariai reguliariai leidžiasi į keliones po mūsų rajoną ar Lietuvą.
„Arba daržas, arba dviratis!“
Šarūnas gimė Sabonių kaime. Gyveno Jurgėnuose, vėliau persikėlė į Pasvalį. Žmona Sandra dirba savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje. Pora augina dvi atžalas. Vyresnėlė Grėtė Vilniaus universitete studijuoja verslo vadybą, jaunėlis Tadas mokosi Svalios progimnazijoje.
Vyras jau antrą dešimtį metų dirba Pasvalyje įsikūrusioje įmonėje, kuri užsiima techniniu medžio pjovimo staklių aprūpinimu.
Kaip ir dauguma vyresnės kartos žmonių, savo dviratininko karjerą Šarūnas pradėjo nuo legendinio dviračio „Ereliukas“.
– Augau aš, didėjo dviračiai. Buvo ir senobinių, ir didelių vyriškų, kurių štangos nepasiekdavau ir tekdavo važiuoti tarp rėmo prakišus koją. Studijų laikais nuo viso to gal kiek atitolau, bet kai grįžau į tėviškę, vėl sėdau į dviračio balną. Turėjau ir motociklą. Kurį laiką važinėjau juo į darbą, bet jis man neprigijo, – prisipažįsta Šarūnas.
Numinti per dieną iki Anykščių ir sugrįžti atgal – vyrui įprastas reikalas.
– Čia juk tik apie du šimtus kilometrų (šypsosi). Važiuoti tokį atstumą – jau sportas. Dažniau aš turistauju. Pasvalio rajoną esu išmaišęs skersai ir išilgai. Mintinai žinau visus atstumus nuo vienos gyvenvietės iki kitos. Kartai „įlendam“ į kaimyninius rajonus. Mėgstam dviračius vežtis į keliones. Esame važinėję po Estiją, Suomiją, Lenkiją. Pernai mynėme aplink Bodeno ežerą, kuris telkšo tarp trijų šalių – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Esu iš tų, kurie numina daugiau nei statistinis lietuvis. Per vasarą vidutiniškai dviračiu nuvažiuoju tris keturis tūkstančius kilometrų.
Nuotraukoje Sandra (kairėje) kartu su televizijos laidų vedėja Beata Nicholson. Asmenino albumo nuotr.
O kaip į dviračių sportą žiūri Sandra?
– Gimus vaikams važinėjome visi. Vėliau ji pamatė, kad jei nori su manimi praleisti daugiau laiko – turi važiuoti kartu. Teko rinktis – arba einam ravėti dažo, arba važiuojam pasivažinėti (kvatojasi). Daviau išbandyti vieną, antrą, trečią dviratį. Ketvirtas patiko, pamatė, jog gali toliau nuvažiuoti. Viskas baigėsi tuo, kad ji ne tik važiuoja kartu su manimi, bet jau kelinti metai dalyvauja pasaulinėje iniciatyvoje #Minam100, kurios metu moterys solidariai visame pasaulyje mina 100 kilometrų distanciją ir taip ne tik populiarina dviračių sportą̨ , bet ir skatina moteris judėti, gyventi sveikiau.
Klubas
Jau penkeri ar šešeri metai, kai Šarūnas draugėn buria dviračius minti mėgstančius pasvaliečius.
– Žmonės dabar nori, jog juos kas nors iš šalies patrauktų, pajudintų, suburtų. Aš nepasakyčiau, jog esu iniciatorius, bet dažniausiai mane moterys kaltina, kad jų vyrai nebūna namie, o mina dviratį (juokiasi). Nuolatinių narių yra apie dešimt. Yra ir tokių, kurie važinėja vieni, bet mūsų keliai nesusiduria, tad nėra kaip juos pakviesti prisijungti. Feisbuke turime sukūrę grupę, kurioje skelbiame kas, kur ir kiek važiuoja. Nori kartu? Prašom! Nori važiuoti vienas? Jokių problemų. Esame maža neįpareigojanti bendruomenė.
Keliai keleliai
Daug po Lietuvą ir pasaulį važinėjančio Šarūno teiraujuosi, ar mūsų rajono dviračių infrastruktūros lygis yra patenkinamas?
– Man bet kuriame rajone ar šalyje dviračių takai baigiasi labai greitai ir aš esu priverstas keliauti pagrindiniais keliais. Kalbant apie Pasvalio rajoną, manau, jo lygis, kaip ir daugumos šalies miestų, pradedantiesiems dviratininkams pakenčiamas. Aš vengiu „Via Baltica“ magistralės. Dėl labai intensyvaus eismo dviratininkams nėra tinkamas ir Pasvalio–Joniškėlio kelias. Dažniausiai kelionėms po rajoną renkuosi žvyrkelius. Ten mašinų mažiau, tik pats važiavimas gal ne toks patogus. Pasvaliečiams labai gerai, kad turime Žadeikių mišką. Važiuojant juo ir vėjo nėra, ir oras geresnis. Per ten galima ir iki Rinkūnų, ir iki Daujėnų numinti.
O kokia situacija užsienyje?
– Vokietijoje – kitas pasaulis. Jie dviračiais intensyviai važinėja jau nuo Antrojo pasaulinio karo, tad ten ir kultūra, ir tradicijos kitokios. Toli pažengusi Suomija. Ten nuo kiekvieno miesto į visas puses veda 20 kilometrų dviračių takai. Suomijoje labai geri žvyrkeliai. Estijos infrastruktūra panaši į mūsų, tačiau ten labai mandagūs vairuotojai. Lenkijoje, sakyčiau, situacija panaši į Lietuvos.
Pasvaliečio nuomone, kinta ir vairuotojų požiūris į dviratininkus.
– Vis dar pasitaiko „erelių“, jų neišvengsi, tačiau apskritai situacija gerėja. Ypač jaunesni, pasaulio matę vairuotojai visiškai kitaip elgiasi kelyje ir tvarkingai bei saugiai pralenkia dviratininkus.
Dviratis turi ne tik vežti, bet ir riedėti
Tam, kad pajaustum tikrą važiavimo dviem ratais malonumą, būtinas geras dviratis. Deja, bet, vyro nuomone, tokio nenusipirksi nė viename prekybos centre.
– Prekybos centruose parduodami pigūs kiniški dviračiai gražūs, spalvoti, apklijuoti viliojančiais lipdukais, turi daug pavarų, tačiau… visiškai niekam tikę. Pikčiausia, kad tokie dviračiai dažnai „atmuša“ bet kokį norą važinėti. Geras, patikimas gamintojas niekuomet neklijuos didelių spalvotų lipdukų. Kokybė kalba pati už save. O čia… Giriasi kaimynas, kad nupirko vaikui gražų dviratį, o aš jau žinau, kad netrukus atveš jį man remontuoti. Taip ir nutinka. Tuos dviračius galima kažkiek paruošti eksploatuoti ir, jei važinėsi labai pedantiškai, kažkiek laikys. Tačiau, kai atsisėda vaikai, kartais pakanka nuvažiuoti nuo didesnio šaligatvio krašto ir viskas subyra. Tokie dviračiai gražūs tik iš išorės. Jie važiuoja, bet ne rieda. Atveža babytė tvarkyti tokį, o ten ratas aliumininis, stipinai ir jų galvutės pačios pigiausios. Bandai tą ratą tiesinti, o jis byra rankose. Viskas kleba, barška. Guoliai – „plastmasiniai“ – iš metalo, kuris labai greitai praranda formą. Pirkėjai neturtingi? Jokių problemų – pagaminsim dviratį, kuris bus jiems įperkamas. Tokie rinkos dėsniai. Svarbu bet ką parduoti. Jie iš pat pradžių padaryti taip, kad ilgai nevažiuotų.
Pats Šarūnas perka ir važinėja naudotais garsių vakarų gamintojų dviračiais.
– Mūsų keliuose labai daug naudotų dviračių. Miestuose turtingesni žmonės perka naujus firminius, bet aš nenoriu permokėti. Perku naudotus ir susitvarkau, kaip man reikia.
Turguose dabar daug iš Vakarų atvežtų dviračių – kaip išsirinkti tinkamą?
– Pirma taisyklė – ieškoti dviračio, surinkto bent kiek žinomesnio, istoriją turinčio gamintojo fabrike. Vertėtų dėmesį atkreipti į tokius prekinius ženklus kaip „Specialized“, „Trek“, „Cube“, „Giant“, „Merida“, „Orbea“, „Bianchi“, „Scott“, „Canondale“, „Focus“, „Stevens“ ir t. t. Jei planuojate investuoti apie 1000 eurų, tai čia panašiai kaip ir perkant naudotą automobilį, visai ne pro šalį į turgų pasiimti specialistą, kuris įvertins visus jūsų pirkinio niuansus. Asmeniškai aš laikausi principo, kad dviratis turi būti lengvas. Jei bus sunkus, sunkios bus ir detalės. Jei detalės sunkios, vadinasi, jos pigios, o jei pigios – nepatikimos ir greitai susidėvinčios.
Nėra dviračių priežiūros kultūros
Pas ne vienerius metus dviračiais besidomintį Šarūną užsuka draugai ir pažįstami, prašydami padėti suremontuoti ar naujam sezonui paruošti jų dviratę transporto priemonę.
– Vaikystėje visa mūsų šeima turėjo dviračius. Atėjus žiemai, tėvukas nusivesdavo į rūsį, ten mes išardydavome juos, išplaudavome ir sutepdavome visus mazgus bei surinkdavome atgal. Tada gavau pirmas pamokas, kaip reikia suveržti, surinkti, sutvarkyti dviratį. Man, vaikui, tas darbas gal ir nelabai patiko, bet suvokimas, jog dviratis privalo būti visada tvarkingas, išliko pasąmonėje. Tėvuko brolis dviratį keisdavo kas dvejus metus ir niekaip nesuprasdavo, kodėl jie taip dažnai genda. O tėtis visą gyvenimą važinėjo tuo pačiu, nes kruopščiai jį prižiūrėjo ir tvarkė. Kai pradėjau daugiau važinėti, neišvengiamai atsirado poreikis ką nors paremontuoti. Jokių specialių mokslų nebaigiau – viską radau internete. Apie tai sužinojo draugai ir pažįstami, kurie taip pat pradėjo prašyti pagelbėti vienoje ar kitoje situacijoje.
Vyras pasakoja, jog dažniausia dviračių gedimo priežastis – jų nepriežiūra.
– Žmonės nusiperka dviratį ir galvoja, kad galės važinėti nieko jam nedarydami. Tai yra klaida. Yra tam tikros detalės, tam tikri mazgai, kuriuos būtina reguliariai prižiūrėti ir keisti. Dažniausiai būna bėdų su grandinėmis, žvaigždynais, subyrėjusiais ratų guoliais, išdilusiomis guoliavietėmis ir t. t. Pradedi keisti guolius, o jau, žiūrėk, reikia visą ratą pirkti. Kai viską sudedi, paaiškėja, jog nusipirkti naują dviratį bus pigiau, nei remontuoti seną apleistą.
Tai, kad Šarūnas gerai išmano dviračių mechaniką, aplinkiniai dažniausiai prisimena šiltuoju metų laiku.
– Tuomet aš turiu labai daug draugų, – juokiasi vyras.
Ateitis – elektriniai dviračiai
Elektra varomi dviračiai mūsų krašte jau ne naujiena. Juos yra išbandęs ir Šarūnas.
– Jie užkariauja pasaulį ir į šoną nustumia elektrinius paspirtukus. Kai važiavome po Vokietiją su savo tradiciniais dviračiais, jautėmės baltomis varnomis. Ten beveik visi elektriniai. Juos dažniausia renkasi tie, kam virš 50 ir kurie dėl vienokių ar kitokių sveikatos problemų (sąnariių, stuburo ar pan.) negali važiuoti tradiciniu dviračiu. Minti elektrinį reikia 50 proc. mažiau pastangų, tad toks pasirinkimas yra puiki alternatyva vyresniame amžiuje mėgautis aktyviu gyvenimu.
