Šio šeštadienio pokalbis – truputį kitoks nei visi… Jis prasidėjo pirtyje. Sutemus, kvepiant šviežioms beržų vantoms ir šiltam medui. Dar nepažįstamų moterų būrelis susirinko pas pirtininkę Liną Traškevičiūtę-Kireilę jos gimtųjų namų pirtyje Girelėje. Karštas garas, šaltas vanduo, sustojęs laikas… Ir atsisveikinome jau kaip artimos. Apsikabinome. Sakoma, kad pirtyje praleistos valandos neįeina į žmogaus amžių. Atstato pusiausvyrą. Lina, vedanti pirties ritualus, tuo įtikino. Vėliau pasikalbėjome ir laikraščio skaitytojams atveriame bent kraštelį gydančio pirties stebuklo… Kurį bent sykį patirti lietuviui būtina.
Pirtininkė Lina Traškevičiūtė-Kireilė gimė gražiame vienkiemyje – Valdeikių kaime, prie Girelės. Senoviškoje sodyboje, apsupta medžių ošimo, ryto rasos ir miško kvapo… Vita ir amžinatilsį Jonas užaugino keturias dukras ir du sūnus. Jau suaugusiems Traškevičių vaikams – didžiausias atokvėpis, o jau ir laukiama tradicija – susirinkti pas mamytę. Linos sesuo Danguolė, mums kartu besipirtinant, pripažino, kad net karantinas šeimos papročių nesuardė. Savųjų ryšį kaip tik sustiprino…
Prisiminė ir senelį Petrą Traškevičių – jis taip pat buvo didelis pirties mėgėjas. Pirtelę užsikurdavo vakare, o grįždavo tik paryčiui! Vaikams būdavo paslaptis – kaip tiek ilgai išbūti… Ir išsiprausdavo, ir numigdavo. Šiandien vadintume jį tikru sveikuoliu – mėgdavo ir po mišką vaikščioti, grybauti. O tada tai buvo įprasta. Ir nugyveno Petras devyniasdešimt devynerius metus…
Į savo pirties programą Lina įtraukia ir kitų tradicijų – šiek tiek masažo, jogos, sąmoningo kvėpavimo, garso bei įsižeminimo terapijos pagrindų. Tačiau ritualo esmė – iš mūsų senolių šimtametės patirties. Iš viso – keturi užėjimai: pirmo garo ritualas (kas tai – paliksime paslaptyje), šveitimas druska ir žolelėmis, vanojimas vantomis bei – atsivėsinimas, odos tepimas natūraliu medumi, prausimasis. Tarp užėjimų maudėmės tvenkinyje, gėrėme žolelių arbatą, užkandžiavome, šnekučiavomės ar tiesiog kvėpavome, ilsėjomės. Ir nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi. Sugrįžo vaikystės prisiminimai, pojūčiai… O pirmadienis buvo kaip niekad lengvas. Kokia švelni ir minkšta tapo oda, neverta nė sakyti. Tačiau pasakoti gali kaip įmanydamas – tikrąją pirties galią reikia bent sykį pajusti pačiam…
Pirtis – kaip kelionė…
„Pirtis – tai kelionė į save. Sugrįžimas į savo vidų, savo esatį. Gilus savęs pajautimas. Čia siejasi papročiai, istorija, tradicijos, mūsų paveldas. Pirtyje jungiasi keturios gamtos stichijos, – ugnis, vanduo, oras ir žemė. Harmoninga pirtis atpalaiduoja, numalšina stresą, išvalo odą, gerina medžiagų apykaitą. Viskas nūdien vyksta labai greitai, paviršiumi stengiamės „užgriebti“ tiek daug. O pirtelėje – sulėtiname tempą, nuraminame mintis, atpalaiduojame kūną“, – pasakojo Lina.
O ir jai pačiai gyvenime teko pakeliauti, ieškoti, keistis. Išsišnekėjome su kraštiete – kokį kelią ji nuėjo iki šios dienos?
Būdama devyniolikos, išvyko į Norvegiją. Šeima negyveno pasiturinčiai, tad norėjo užsidirbti studijoms. Planavo po metų grįžti. Tik, kaip dažnai būna, planai keitėsi… Šiaurėje pasiliko dvidešimtmetį. Bet tikslą pasiekė – mokėsi norvegų kalbos, studijavo ekonomiką, norvegų literatūrą, baigė norvegų-lietuvių vertėjų studijas. „Užsikabinusi“, padėjo ir artimiesiems. O visos atostogos, žinoma, – pas savus, sodyboje, pirtyje… To svetur labai trūko.
Pati penkiolika metų dirbo finansų srityje. Taip pat savanoriavo – „Carite“, Raudonajame kryžiuje, net kalėjime, lankė nuteistus lietuvius. Stengėsi maksimaliai įsilieti į šalies, kurioje dirbo, gyvenimą. „Noriu gyventi taip, kad jausčiausi visavertė. Ne tik užsidirbti“, – prisipažino Lina. O laikui bėgant, pajuto, jog gali prisidėti pagelbėdama, būti tarpininke. Tad vertėjavo įvairiose gyvenimo situacijose (net gimdymo metu ir vestuvėse!) Savo kelią Norvegijoje moteris metaforiškai vadina kopimu į kalną. Reikėjo tobulėti, mokytis, dirbti, kad galėtum pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu.
Natūralu, kad Norvegija tapo Linos namais. Čia – pirmosios studijos, pirmasis darbas. Nors minčių kada nors grįžti į gimtą kraštą jau nepuoselėjo, kartais pats gyvenimas viską sutvarko…
Prieš trejus metus, grįžusi atostogų, kvėpavimo stovykloje susipažino su Donatu – būsimu vyru. „Tai tu grįžk į Lietuvą…“ – pasiūlė Linai, svarstant apie ateities namus. Ir štai jau trejus metus šeima gyvena Vilniuje. Jis – kelionių agentūros vadovas, tad kartu pora keliauja po gražiausias pasaulio šalis.
Nuolat mokosi ir jau būdama tėvynėje. Visada domėjosi sveika gyvensena, tad neseniai baigė masažo studijas, vyko į Indiją gilinti jogos įgūdžių. Šiuo metu studijuoja Holistinio ugdymo institute.
Lina per nuotolį šiandien dar dirba ir Norvegijoje, turi savo įmonę. Bei stengiasi rasti būdų, kaip būti naudingai čia, Lietuvoje. Trečiadieniais veda moterų pirties ritualą Vilniuje. O labiausiai trokšta tai daryti gimtajame Joniškėlio krašte. Kai kuriems jau teko dalyvauti jos vedamose sąmoningo kvėpavimo treniruotėse ar pasikviesti kaip pirtinininkę ir patirti pirties ritualą.
Stiprios sveikatos ir vidinės ramybės paslaptis
Lina džiaugiasi, kad tikrų pirčių tradicija Lietuvoje išlikusi – kasmet vyksta pirties dienos šventė, pirtininkų draugijos siekia šį palikimą atgaivinti ir puoselėti, kuriasi mokyklos. Ir pati šiuo metu kaip tik baigia mokslus pirties mokykloje Kaune. Ji – ne tik pirties mėgėja nuo mažų dienų, bet ir profesionali pirtininkė. Puikiai pažįsta augaliją ir jos panaudojimo būdus, odos šveitimo naudą bei žino, kaip žmogų atpalaiduoti ir pajausti švelnų pirties garą – kad šis sveikatintų. Yra žmonių, kurie baiminasi eiti pirtin, kad neužkiltų spaudimas ar kitaip sau nepakenktų. Lina nuramina – su pirtininku tai negresia.
Retas lietuvis pirtyje nebuvęs. Atrodo, nieko čia naujo. Bet labai dažnai ją suvokiame labiau kaip pasilinksminimo vietą. Lina trokšta atskleisti kitą pusę – tą, kurią mums paliko protėviai. Švarią, raminančią, gydančią. Pirtyje juk ir gimdydavo, čia vykdavo prausynos, prausdavo ir velionio kūną. Tai – sakrali vieta, žymėjusi žmogaus atėjimą ir išėjimą iš šio pasualio. Kaip liudija ir Linos senelio atminimas – tokia pirtis išties stiprina sveikatą.
Be to, išsiprausus, išsigarinus pirtyje, atsigauna ne tik kūnas – ji turi terapinį poveikį. „Nerandi atsakymo? Eik į pirtį. Čia geriau pajunti vidinį balsą, kylantį ne iš proto, bet širdies. Buvimas pirtyje pažadina daugiau šilumos, meilės. Čia gerbiame tylą.
Pasauliui vis labiau spartėjant, ir patys kartais tampame robotukais. O pirtis – pats paprasčiausias būdas vėl prisiliesti prie gamtos. Įkvėpti gryno oro, sustoti, išgirsti lapų šnarėjimą, užuosti žemės kvapą… Kasdien žmonėms tam nebeužtenka kantrybės“, – apie pirties naudą visapusei sveikatai pasakojo Lina.
– Visi norim būti laimingi. Tik kartais nebemokam to siekti natūraliais būdais. Patiriame stresą, nežinome, kaip su juo susidoroti. Tad klimpstame į alkoholį, narkotikus, rūkymą, besaikį valgymą… O juk galime išmokti naudotis tuo, ką mums paliko protėviai, ką turime šalia.
***
Nuo pat vaikystės Lina būdavo ta, kuri skatindavo namiškius susiburti pirtyje. Dar mažai pirtelė jai buvo didelis džiaugsmas. Ypač – atsipalaiduoti, išsiprausti po didelių darbų, pavargus. Ir vėliau gyvenime tai tapo laukiamiausiu savaitgalio ritualu. Lina turi didžiulį norą, kad pirtelės gydančią galią pajustų kuo daugiau žmonių. Pirtininkę galima pasikviesti ir į savo namų pirtelę, mėgautis privačiu ritualu. Taip pat ji ragina krašto moteris dalyvauti jos rengiamuose moterų pirtelių ritualuose. Susisiekti ir sekti naujienas galite feisbuko paskyroje @Lina Kireile. Artimiausias seansas moterims – spalio 14 dieną, 18 valandą, Girelėje.
