Polinkis prie gėlių – nuo mamytės darželių

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

„Gyventi kūryboje – Dievo dovana. Nebus antros visiškai vienodos puokštės. Ypač vasarą didžiulė gėlių įvairovė. Jos atkeliauja ne tik iš užsienio, bet ir iš Pasvalio gėlynų. Žmonės mėgsta dovanoti ir vazonines gėles. O ir dirbtinių gėlių puokštės gražios ir nebesiskiria nuo gyvų. Visi norim grožio, estetikos, išskirtinumo. Pirmas įspūdis sukuria nuotaiką, pagyvina emocijas“, – pastebi salono „Gėlė’tai“ savininkė Indrė Avižonytė-Paliulienė.

Indrė sako nesanti verslininkė, tiesiog susikūrusi savo darbo vietą: 

– Prieš tai kelerius metus dirbau pas įvairius gėlių salonų savininkus. Bet mano užpakaliuko spardytoja dukra Guoda, kuri tuomet buvo dvyliktokė, o dabar Šiauliuose barista, kavos ruošimo meistrė, labai skatino atidaryti savo gėlių saloną: „Taigi tu, mamyt, užsigrauši, jei nepabandysi“. 

Girsūdietė džiaugiasi, kad iki šiol jos didžiausia palaikytoja visa šeima: 

– Ir vyras Gintaras, Pasvalyje dirbantis vairuotoju, ir tėveliai, ir anyta. Pirmą verslo dieną mamytė padovanojo Angelo Sargo su gėlėmis skulptūrėlę. O Guoda feisbuke tvarko „Gėlė’tai“ puslapį… 

Kol šnekučiuojamės, atėjusi mergina užsako močiutei gimtadienio proga nuvežti gvaizdikėliais papuoštą dovanėlę. 

– Čia bus Pasvalyje, bet tenka važiuoti ir į Panevėžį, Biržų kraštą, Sodeliškių dvaro sodybą, į „Pakelės namus“ pasienyje… Verslo pradžia – 2019-ųjų lapkritį, ir labai greitai prasidėjo karantinas. Užsienyje išsibarstę artimieji patys negalėjo grįžti, tad įvairiom progom ir net be progų paprašydavo nuvežti ir įteikti gėlių, – Indrė prisimena ir tokį užsakymą: „Nuvežkit mamai puokšę“. – Kai paklausiau, kokia proga, paprašė ant kortelės tiesiog užrašyti „Nusišypsok, kad visos dienos būtų šviesios“. 

„Šis dviratukas prie mūsų gėlių parduotuvės – vyro Gintaro idėja. „Gėlė’tai“ – visos mūsų šeimos
kūrinys“, – atskleidžia Indrė
. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Prie tokio pasveikinimo jau įpranta ir vyresni žmonės. 

– Jiems prigrasinta neįsileisti svetimų žmonių. Išsigandusios močiutės telefonu prašau išeiti bent prie vartelių. Nuo sūnaus įteikus puokštę, apsiverkia, – prisimena lengvai bendraujanti Indrė. 

Ji pastebi, kad dabar lauko gėlių puokštės – jau ne staigmena, populiarūs ir močiučių darželių žiedai, pavasarį – bijūnai, vadinamos pinavijos, rudeniop – jurginai… 

– Ir man pačiai gimsta idėjų, ir išradingi žmonės turi minčių. Pro gėlių parduotuvę negaliu praeiti. Kai nėra laiko, dukra tiesiog pratempia, – Indrė prisipažįsta, jog neretai nuo menkos detalės išsirutulioja įdomus kūrinys, išsitrina ribos tarp dovanojamų daiktų ir gėlių. – Esu dariusi kompoziciją – ledų kibiriukas, šampanas, gėlės. 

Labai pamėgtos gėlės įvairiose dėžutėse… 

Indrė teigia siekianti kokybės, nes klientą galima apgauti pirmą ir paskutinį sykį: 

– Pasitaiko, kad atvažiuoja gėlės ir jas tenka išmesti. Reikia ir nuspėti, kiek ko užsakyti. 

Dabar neatskirsi, kurios puokštės iš gyvų gėlių, o kurios – iš dirbtinių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Gėlių salono šeimininkei bendravimas – viena svarbiausių savybių: 

– Mums reikia išsikalbėti, išsiaiškinti, kas kam tinka ir patinka. Tarkim, kad geltona spalva tikrai nereiškia išsiskyrimo, o šiemet madinga – violetinė. Kodėl vyrams buvo teikiami gvaizdikai, o moterims – tulpės. Žmonės nuo tokių tradicijų jau išsivaduoja. 

Pirmiausia reikia būti savimi, kaip pats jautiesi rinkdamas gėlę ar dovanėlę. 

Indrei įstrigo gal jau aštuoniasdešimtmetis vyras, dovanojantis savo damoms gėlių įvairiomis progomis: 

– Ir žmonai, ir anūkei. Ir nebūtinai rožės. Labai gražu. Smagu, kai įgauni pasitikėjimą, kai klientai grįžta ir tampa nuolatiniai. Ne mažiau smagu, kai ateina arba parašo vis naujų žmonių. 

Tačiau Indrė taip pat supranta, kad gėlės – ne pirmo būtinumo prekė, kad svarbi kaina: 

– Už kokią kainą reikia, už tokią padarysim. Viskas priklauso ir nuo išradingumo. Puokštes komponuojam iš šokoladų ir kitokias valgomas, gėles su gėrimais ar kvepalais… 

Beje, Indrė baigusi Panevėžio kolegiją ir pagal profesiją socialinė pedagogė. 

– O iki dukros gimimo buvau kulinarė-konditerė, „Pasvalio aušroje“ dirbau tortų ceche ir užsiėmiau puošyba. Buvo gulbių, rožių, ko tik žmonės pageidavo. Kūrėm ir bandėm skonius, – atskleidžia Indrė. 

Tuo tarpu į jos gėlių saloną atėjusi klientė užsisako apelsinmedį ir tariasi, kaip krikštynoms papuošti kavinę, kur vyraus rožinė spalva su auksinėm detalėm. 

– Galim stalą papuošti gėlėmis, išnuomoti vazų, veidrodžių, – Indrė aiškina, kad žmonės renkasi gyvų, dirbtinių, sausų gėlių puokštes bei kompozicijas. 

Nors ir atsargiai, tačiau Indrė pastebi, jog vis dėlto pamažu laužomi įsigalėję įpročiai: 

– Per laidotuves nešamos ne vien baltos chrizantemos, bet jau įsileidžiama ir spalvų. Tarkim, juodoje dėžutėje dedamos raudonos rožės, kurias mirusysis labai mėgo. Tačiau mums dar vis svarbu, ką žmonės pasakys. 

Beje, ir pati Indrė jau seniai sulaužė tradiciją, kad chrizantemos – kapinių gėlės: 

– Mano nuotakos puokštėje buvo ir baltų chrizantemų žaliais viduriukais. 

O viena būsimoji nuotaka paprašė kalijų, nes ir jos močiutės vestuvinė puokštė buvusi iš kalijų.

Indrė prisiminė, kaip į nuotakos puokštę paprašė įdėti rūtų. Bet ši sena tradicinė gėlė jau gana reta… 

– Atsiranda visokių įdomybių. Pavyzdžiui, jauniesiems dovanoti loterijos bilietų puokštes, – gėlių salono šeimininkė atskleidžia, jog ir vyriška puokštė jau ne iš gvaizdikų, bet gali būti iš dešros ir riešutų, o damai gėlės įteikiamos aukštakulniame batelyje!.. 

Ir šio gėlių salono pavadinimą kiekvienas pratęsia pagal save – „Gėlė’tai“. 

– Čia dukros idėja. Pasivadinom paprastai, lietuviškai, kad ir močiutė suprastų, ir patys užbaigtų mintį, kas jiems yra gėlė, – paaiškina Indrė. 

Ji teigia nesigailinti, jog ėmėsi šio verslo ir, aišku, atsakomybės: 

– Nors teoriškai yra darbo valandos, tačiau iš tiesų dirbu visas septynias paras. Turėjau atostogų tris dienas. Telefonas visada su manimi, nes žmonės skambina, rašo. Teko pakilti ir nuo šventinio šeimos stalo. Mums svarbus klientas ir be galo jais džiaugiuosi. Gėlių salonų daug, konkurencija didelė. Sveika konkurencija skatina mąstyti, ieškoti naujų idėjų. Nebijau ir kritikos. 

Bet ir jaudinasi. Kartu tai įdomus ir sudėtingas darbas su gėlėmis ir žmonėmis. 

– Todėl nėra jokios monotonijos, tik amžina kūryba, – Indrė kupina entuziazmo.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.