Kviečiame susipažinti su Audrone Jovaišiene – energingąja Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijos vargonininke, krašto patriote, mama ir kolekcioniere. Netrukus – jau dešimt metų nuo tada, kai ši moteris pirmąsyk prakalbino sakralųjį instrumentą, vadovauja bažnyčios chorui. Muzikuojančią ją matė daugelis. O štai kaip rinktinių lėlių barbių entuziastę dar mažai kas pažįsta. Audronė atskleidė – kokia istorija slepiasi už neįprastos kolekcijos, ir kokia galinga yra nostalgijos galia…
Didžioji gyvenimo aistra – vargonai
Audronė Jovaišienė – tikra kraštietė, kilusi iš Ragujų kaimo. Nuo gimtinės ji niekad nenorėjo nutolti – ir kai klasiokai „bėgo“ į Vilnių, Kauną, Audronė žinojo – į miestą nevažiuos. Pasirinko mokslus gretimame Panevėžyje – mokėsi meno mokykloje, kolegijoje. Netrukus – ir vestuvės, vaikai… „Man čia gera, čia įprasta. Savos gatvės. Visur gali nueiti pėsčias. Su vyru kalbame – geriau gyventi Pasvalyje ir tiesiog nuvažiuoti į Vilnių – pabūti, pasivaikščioti. Bet gyventi… Nesu didelio miesto žmogus. Paburbame kartais visi (šypsosi), bet Pasvalio nekeisčiau į nieką.“ Neseniai Audronė įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Pasvalyje atsiradus puikiems vargonams, iškėlė sau iššūkį šį instrumentą įvaldyti. „Juos pamačius, iškart karšta pasidarė (juokiasi)“, – prisimena. Bet apie viską nuo pradžių… Kuo ją patraukė sakralioji muzika?
– Muzika man patiko visada. Dėkoju savo mamai, kad tinkamu laiku išgirdo mane grojant iš klausos, ir užrašė į muzikos mokyklą. Nebuvau ta, kuri kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią (šypsosi) – tėvai „sutvarkė“, ir gana. Kai įstojau į menų mokyklą, giedojau mišriame chore. Pasiūlė giedoti ir Mišioms. Paaugliams, žinoma, įsijungė atmetimo reakcija (šypsosi). Bet, kai užlipome prie vargonų, kažkas įvyko. Aš net nemoku pasakyti… Žinote, sako – kunigai pajunta pašaukimą? Tada, būdama devintokė, supratau – aš noriu groti vargonais, turiu išmokti.
Audronė stojo į muzikos pedagogiką, nors didžiausia svajonė buvo vargonai. Motyvacinio testo metu taip nuoširdžiai ir pasakė… Tai išgirdo kraštietė Virgilija Jurkšaitienė. Pasiūlė pavaduoti vargonininkę Audrutę – tuo metu ji sirgo. „Sutikau. Pirmasis ir didžiausias mano mokytojas buvo dekanas Algis Neverauskas. O kitais metais Audrutė iškeliavo amžinybėn. Ir man teko perimti vargonavimą… Dabar – jau dešimt metų, kai esu Daujėnuose.“ Audronė atėjo prie vargonų, kaip pati sako, turėdama daug noro ir nulį žinių. „Bet esu laiminga. Tai – mano tarnystė. Žinoma, būna sunkių akimirkų – pavyzdžiui, prieš Velykas (šypsosi). Nors tai – jau ne pirmos šventės, jaudulys aplanko kaskart. Bet ryte ateinantis Prisikėlimo džiaugsmas atperka nuovargį. Ir šeimos palaikymas… Namo grįžtu po pietų – kai jau visi pavalgę šventinius pietus… Bet man gera – aš tai pasirinkau.
Tik sunkiausia – tai, kad vaikai nei Kalėdų, nei Velykų rytą nemato mamos… Ir tėtės – jis chore gieda kartu. Tačiau po šv. Mišių grįžome į namus ir likusią dienos dalį praleidome visi kartu, namuose (šypsosi). Ramiai, be nukrautų stalų. Tiesiog pabuvom kartu…“
Trisdešimties – ir vis dar lėlių apsupty!“
Tikriausiai daugelis moterų prisimena ikoniškąsias lėles barbes… Manekenės išvaizdos figūrėlę, sukurtą „Mattel“ bendrovės, pasaulis pirmąsyk išvydo dar 1959 metais. Ir „Darbo“ pašnekovei Audronei nuo pat vaikystės tai buvo svajonių lėlė. Tačiau pirmąją gavo penkiolikos, kai jau nebežaidė… Juk anksčiau amerikietiškų žaislų Lietuvoje nebuvo.
Vėliau atsirado proga barbę išimti iš dėžės. Prireikė manekenės lėlių baldams! „Tai – dėka Melanijos Jovaišytės, mano vyro Valdo dukrytės. Norėjome jai padovanoti lėlių namą – Valdas jį sumeistravo. Ieškojome ir baldų. Bet jie tokie brangūs, tad vyras pasiūlė – gal pabandyk pagaminti pati?“ – pasakoja moteris. Ir netrukus tai virto pomėgiu… Audronė jau septynerius metus sėkmingai gamina lėlių baldus! Prieš šventes į ją kreipiasi pažįstami tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Tai tik įrodo, kad iš mažų (net – miniatiūrinių) dalykų gali gimti šis tas didelio… „Baldų pavyzdžiai internete man nepatiko, kūriau pati. Be to – tai, ką sugalvoji pats, yra unikalu. Ir man pačiai – kaifas. Kas geriausia – kad nereikia pirkti medžiagų, užtenka to, ką turiu namuose, ir karštų klijų“, – sako Audronė, laisvalaikiu kurianti lėlių baldus vaikams.
Parduotuvėse ji vėl ėmė pastebėti ir barbes – kelias nusipirko. Susisiekė su drauge Vilniuje, lėlių kolekcioniere, vėliau susipažino su viena moterimi Lenkijoje, pardavinėjančia barbes. Ir „užsikabino“… O pats didžiausias džiaugsmas – mažajai dukrytei Paulinai. Juk daugelis mergaičių svajoja augti barbių apsuptyje…
Kolekcija pamažu plečiasi, yra ir barbių iš Amerikos – „gimtosios“ jų šalies. O didžiausią nostalgiją moteris jaučia dešimtojo dešimtmečio barbėms – jos, beje, ir patvariausios. „Pamatai barbę ir prisimeni savo vaikystės žurnalus, lėles ant viršelio…“ – kalba Audronė. Šia prasme barbė – ne vien žaislas. Tai – epochos simbolis, sugrąžinantis vaikystės prisiminimus. Lyg prustiškoji madlena – pyragaitis, leidžiantis vėl išgyventi prarastą jausmą…
Šiandien Audronės namuose – šimtas trisdešimt barbių! Kolekcija užaugo per maždaug ketverius metus. Dalį lėlių ir pati parduoda: „Nenoriu, kad lėlėmis būtų apsodinti visi namai“, – juokiasi pašnekovė. „Ilgą laiką tylėjau, niekam nesakiau – gėda šiek tiek buvo…“ – nusišypso Audronė. Tačiau dabar jau džiaugiasi, galėdama pasidalinti tuo, ką turi. Ypač gera, kad šį pomėgį palaiko vyras: „Kai pirmąkart jo paklausiau – kaip tu galvoji, ar neatrodys kvailai, jei nusipirksiu lėlę? – jis palaikė, nematė tame nieko blogo.“ O netrukus Pasvalyje išvysime ir Audronės barbių kolekcijos parodą!
Svarbiausia – ne žaislai
Dabar žaidimai vaikams – patys įvairiausi, pasirinkimas – didžiulis. Tik turėk pinigų… Pagundos veikia jau pačius mažiausius – pamatę daikto reklamą, jie įsinori turėti. „Mūsų gal tiek nevesdavo į parduotuves – ir jų buvo mažiau. O ir žaislų kokybė dabar – prastesnė. Mano kolekcijos lėlėms – net po keliasdešimt metų. Bet jos taip kruopščiai, kokybiškai pagamintos… O dabar vaikai pažaidžia, numeta, sulūžta – ir vėl nori naujo žaislo… Užburtas ratas“, – sako kolekcionierė Audronė. Ji savo vaikus – penkerių Jokūbą ir Pauliną, metų ir aštuonių mėnesių – taip pat stengiasi išmokyti vertinti kokybę, neapkrauti žaislais: „Šeimoje nutarėme – geriau Velykoms, Kalėdoms nupirkti vieną kokybišką dovaną, visiems susidėjus. Negu vaikas gaus dešimt žaislų, jie išsimėtys, ir reikės vėl. Be to, su vyru niekada nesureikšminome dovanų. Esame tikintys, Bažnyčios žmonės – tad ir švenčių akcentas kitas (šypsosi). Labiau vertinu tai, kad galime pabūti kartu, kur nors nuvažiuoti – kur vaikams patinka. Nes to laiko drauge visada trūksta…“
