Karoblių laisvalaikis – švelnių avelių ūkis

Petras ir Gražina Karobliai augina aveles. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Garbanės ganosi Baluškiuose 

Petro Karoblio gimtinėje Baluškiuose, sodybos tvartelyje, mekena net šešios dešimtys avelių. Šiame kaime gyvena Petro mama, čia ir jis pats užaugo. O dabar atvyksta ir avelių pažiūrėti. Kiemą įrėmina platus pušynas, kurį kadaise pats padėjo sodinti…

Prieš penkerius metus tvartas dar buvo tuščias. Kilo mintis įnešti gyvybės… 

Širdį virpina patys mažiausi ėriukai… Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Avelės švarios, gražios – kaip iš prakartėlės. Smalsios ir draugiškos, kaip šuniukai džiugiai puola prie šeimininko. Ir pozuoja noriai, ir glostomos leidžiasi. Vardų, tiesa, neįdėjo, bet avis šeimininkas skiria. Yra skirtingų rūšių: vokietaitės, prancūzaitės, lietuvaitės… Viena – netgi be vilnos, jos nereikės kirpti. 

„Tik atėjau, ir vėl dvi atsivedusios!“ – šypsosi ūkininkas. Dabar pirmuosius žingsnius nedrąsiai žengia net dešimt gėrelių – nuo savaitės iki dienos laiko. Juodmargių, baltų… Prisipažinsiu, gyvą mažutį aviuką mačiau pirmąkart. Teko girdėti, kad jie mielesni ir už kačiukus. Teisybės tuose žodžiuose tikrai yra… Mes, redakcijos moterys, negalėjome nustoti aikčioti iš nuostabos.

Ir darbai avelių ūkyje kitokie nei, tarkime, su karvėmis. „Prižiūrėti nesunku, tik svarbu šieno paruošti“, – tikina Petras. Gardeliuose padedami rulonai, atvestas vanduo. Tereikia paduoti miltų, druskos, apžiūrėti. „Gerai, kai viskas gerai. Bet būna, kad, besiėriuojant, atsiveda negyvą“, – pasakoja ūkininkas. Tačiau tai – neišvengiama. Nors vargo auginant avis nėra labai daug. Be to, jos gali būti ir lauke. Tačiau Petras jas laiko viduje – keliuose garduose (kad nebūtų kraujomaišos, avinai laikomi atskirai). 

Šiuo metu avelių ūkyje – net dešimt ėriukų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Avelių šeimininkas pats dar nekerpa. Nors mėgino – truko apie pusvalandį, o tuo tarpu specialistai „susisuka“ per penkias minutes. Pieno produktų gamyba kol kas girsūdietis neužsiima, nors laiko ir melžiamų avelių. Gal kada galėsime paragauti avių sūrio bei jogurto… 

Ganymo sezonu tik pusė avelių lieka Baluškiuose. Jas tereikia užtverti ir parūpinti šieno, vandens – šie gyvuliai nepririša taip, kaip kiaulės ar karvės. (Aišku, būna visko. Prisimena, kaip paragavusios kopūstų, puolė į kaimo daržus…) 

Kitas aveles Petras veža į Šiaulių rajoną, Jurgaičius. Tiesa, ne mėsai, bet – į Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kryžių kalno vienuolyną. Tiesa, jis pats aveles ten ir nugabena – autobusiuku, per kelis kartus. Čia jos ganosi prižiūrimos pranciškonų vienuolių. „Bet, būna, paskambina – jau kuri išsilaužė ir avys išsilakstė, važiuok žiūrėti…“ – juokiasi ūkininkas. 

Ūkininkavimas skatina gražius darbus… Eidami nuo Kryžių kalno į vienuolyną, Petro avelėmis džiaugiasi praeiviai, sustoja švelniavilnių pažiūrėti. Vienuolynas, gamta, taikios avys – vaizdas lyg atviruke iš praeities. Kraštiečio gyvulėliai – turistų traukos objektas… 

„Vien dėl to man tų avių reikėjo…“ – pripažįsta P. Karoblis. Žinoma, jas laiko ne vien dėl grožio. Užaugintus aviniukus Karobliai išdalina draugams, pažįstamiems – šviežia mėsa keliauja ant vakarienės stalo. „Jei norėtum gyventi vien iš avių ūkio, reikėtų labai jau pasistengti…“ – pripažįsta Petras. Juk vienas kiaulės kumpis – dažnai didesnis nei visa avelė. Išeina apie dvidešimt trisdešimt kilogramų, priklauso nuo veislės. Tai – hobis, kuriuo gali užsiimti jau turėdamas pajamų šaltinį. 

„Jei reikia nuganyti pievas, aveles laikyti naudinga“, – sako ūkininkas. Tarkime, nedideliame ūkyje užtenka ir penkių avelių. Apsimoka pirkti mėsines, vokiškas – raumeningus ir daug priežiūros nereikalaujančius merinosus, sufolkus. (Beje, kaip ir viską dabar, avių augintojų galima rasti feisbuke.) 

Kraštiečių šeimos gyvenimas 

Grįžome į Girsūdus, Petro ir Gražinos Karoblių šeimos namus. Žvilgsnį pagauna nuotraukų galerija. Šeima gausi: dukros Brigita, Benedikta, sūnus Paulius ir penki anūkai. Drauge gyvena garbaus amžiaus Gražinos mama – skaičiuojanti devyniasdešimtuosius metus. 

Ūkininkas pabrėžia – svarbu, kad avims pakaktų kraiko ir gyvuliai augtų švariai. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Vyriausiąją Karoblių dukrą Brigitą laikraščio skaitytojai pažįsta kaip Indrišiūnų šeimos ūkio savininkę – su vyru Rolandu Brazdygalos kaime augina tauriuosius elnius. Benedikta – kruopšti farmacininkė, po studijų su vyru pasiliko Vilniuje. Pasvalyje gyvenantis Paulius seka tėčio pėdomis. Mama pripažįsta, kad sūnaus vasaros nuo jaunumės – „parduotos“, bet šiandien jis ne tik padeda darbuose, o ir perima ūkį. 

Vokiečių veislių avinai – raumeningi ir nelepūs. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Prašnekome, kaip pora susipažino ir kas juos atvedė į ūkį… 

Petro mama dirbo fermoje, tėtis – traktorininkas. Jo pėdomis pasekė ir Petras. Nors norėjo būti veterinaras… Tačiau tuomečio direktoriaus pavaduotojo būta itin griežto – „nukirto“, kad nieko nebus. 

Gražina taip pat kilusi iš šio krašto, pačių Girsūdų. Įgijo verpėjos specialybę. Dirbo Juodupiuose, Panevėžyje, Daujėnų ir Girsūdų bendrovėse. 

Baluškiuose auga šešiasdešimt avelių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Jie – klasiokai! „Aš jau aštuntoj klasėj pradėjau į ją žiūrėti…“ – šypsosi vyras. O artimiau susipažino Rokiškio autobusų stotyje – kai Petras grįžo iš armijos. Po septynerių metų! Paskui – kartu į šokius… „O sakiau – amžiais jo neimsiu!“ – juokiasi Gražina. Buvo pasiutęs. („Užtai labai stengiausi…“ – šypsosi Petras.) Bet išskirtinis – negėrė, nerūkė. Daug treniravosi – gyveno laikais, kai reikėjo būti pasiruošusiam grumtis… Be to, buvo imtynininkas, sunkiaatletis. Štai, ir susitiko keliai… 

Nepriklausomybės pirmosiomis dienomis Petras dirbo vairuotoju, bet pragyventi darėsi vis sunkiau, tad su pusbroliu ėmė verslauti. „Bizniaudamas pradėjau galvoti, kad reikia savo ūkio – kad reikia ką nors daryti, – pasakoja Petras. – Bet žmona sako – o nuo ko pradėsim? Kas padės? Reikia sūnaus…“ – juokiasi abu. Tokia ir buvo pradžia – gimė Paulius. Tada galvojo, kad teturės penkiasdešimt hektarų ir melš karves… O šiandien žmona rūpinasi didelio ūkio darbo vaisiais – skaičiuoja buhalteriją, be to, namie augina daržoves, vištas, padeda rūpintis ir avelėmis. 

Petras Karoblis užaugo Baluškiuose. Pats kadaise sodino ir pušynėlį šalia namų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Maloniausia būna, kai pavasarį važiuoji į laukus ir matai, kad neiššalę… Ir, aišku, kulti. Kai gražus laukas, gera dirbti… – atskleidžia ūkio malonumus. O dabar „užsikabino“ ir avelės… 

Šiais keistais laikais, kai vengiame kito žmogaus, Karobliai sutinka – ūkis, žemiškas ir paprastas kaimo gyvenimas skatina artimesnį bendravimą, sukviečia visą šeimą prie bendro stalo pabūti drauge… O ir pabėgti kur nors į užsienį niekam nekilo noro. Širdis įsišaknijusi kažkur čia, Pasvalio žemėje…

Gardžios avienos paslaptys 

Gražina pasitiko su garuojančia vakariene. Kukliai taria, kad viskas čia labai paprasta… Bet juk visi žino, kad paruošti skanią, kvapnią avieną – darbas ne iš lengvųjų. Paragavę ir pirštus apsilaižę, paprašėme šeimininkės, kad tuos kulinarijos slėpinius atskleistų… 

Norint paruošti kvapnią avieną, reikia kai
ką žinoti.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pasirodo, didžiausias darbas – dar iki gaminimo. Pjauti reikia jauną aviną, iki metų amžiaus. Iš seno gyvulio mėsos, tikina ūkininkai, sunkiai ką nors padarysi… Labai svarbu, kad avinas būtų laikytas švariai, ant kraiko. Jei į vilną įsigeria mėšlo, taip pat – ir į jautrią avino mėsą. Geriausia, prieš perkant avienos, pamatyti, kur lakstė pats avinėlis. Tad nepulkite savęs kaltinti, kad nemokate gaminti, o mėsa smirdi!

Na, ir trečias žingsnis – gerai išmarinuoti. Gražina avienos nugarinę išmuša, ištrina druska, juodaisiais pipirais ir Provanso žolelėmis bei palieka parai. Deda į emalinį puodą kartu su naminėmis bulvėmis, morkomis. Puodą uždengia, šauna valandai į orkaitę, įkaitintą iki 220 laipsnių. Patiekia su marinuotais kopūstais, pomidorais, duona. Gardžiausia, kol karšta. Skanaus!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.