Savo asmenyje įkūnijęs stabilumo ir išmintingo vadovo įvaizdį

Turbūt nesuklysime pasakę, kad „Draugystės“ žemės ūkio bendrovės direktorius Juozas Jarašūnas yra vienas didžiausių ne tik žemdirbių autoritetų. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų jo pavardė minėta „Darbe“, „Valstiečių laikraštyje“, „Mano ūkyje“ ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Didžiulę vadovavimo patirtį turinčio ir puikiai žemės ūkio subtilybes išmanančio vadovo nuomonė visada vertinama ir į ją įsiklausoma. Žemės ūkio temomis rašantys žurnalistai J. Jarašūno vadovaujamą žemės ūkio bendrovę „Draugystę“ vadina stabilumo pavyzdžiu. Jau daugelį metų beveik nekeisdama gamybos apimčių ji sugeba išlikti viena geriausių šalyje.

Įpusėjęs ruduo – palankus metas apžvelgti didžiojo darbymečio rezultatus bei pamąstyti apie problemas, perspektyvas. Su J. Jarašūnu susitikome antradienio popietę jo darbo kabinete Žilpamūšyje. Kaip visada – direktorius svečią sutiko puikiai nusiteikęs. Šiemet kovo pabaigoje 76-ąjį gimtadienį atšventusio ilgamečio vadovo veide – nė krislelio nuovargio ar nusivylimo ženklų. 

Su įdomiu pašnekovu praleista valanda prabėgo tarsi akimirka. Kalbėjomės ne tik apie dabartinius „Draugystės“ gamybinius rodiklius, žemės ūkio problemas.

Direktorius prisiminė savo vaikystę ir nueitą kelią iki pat „Draugystės“ žemės ūkio bendrovės direktoriaus posto. Manome, kad pašnekovo pasakojime ir jo išsakytuose pamąstymuose bei įžvalgose skaitytojas ras raktą, kuris atrakins sėkmingos veiklos paslaptį. Pastarąjį žodį vertėtų rašyti kabutėse, nes, tiesą pasakius, jokios paslapties kaip ir nėra. Tiesiog pasitvirtina liaudies išmintis, kad genialumas slypi paprastume. 

Duonos kainą pajuto vaikystėje 

Ilgametis „Draugystės“ žemės ūkio bendrovės vadovas J. Jarašūnas kilęs iš Pušaloto krašto. Jo gimtinėje, Vytėnų kaime, gyvena sūnėnas – brolio sūnus. Kadaise buvusiame nemažame kaime likusios tik trys viena nuo kitos nutolusios sodybos. Pašnekovas prisipažįsta, kad gimtinę retai aplanko – paprastai kartą per metus. 

J. Jarašūno tėvai turėjo 18 ha žemės. Tėvelio beveik neatsimena, šeimos galva mirė 1949-aisiais, kai Juozukui tebuvo puspenktų metų. Liko mama (mirė 1965 m.) su šešiais vaikais. Iš jų Juozas šeimoje buvo penktas. Visi trys broliai ir dvi seserys jau iškeliavę anapilin. 

Tad būsimasis žemės ūkio vadovas, sūriu prakaitu aplaistytos duonos kainą pajuto nuo mažų dienų. Juozas greitai išmoko arti, sėti, kinkyti arklį. Būdamas dešimties metų jau ganė karves. 

Baigęs Pušaloto vidurinę mokyklą, pasirinko agronomo specialybę tuo metu visoje Lietuvoje garsėjusiame Joniškėlio žemės ūkio technikume. Jame mokslus pradėjo 1962 m., o baigė 1969-aisiais. Pašnekovas paaiškino, kad besimokant trečiame kurse, 1964-ųjų gruodį, su keliais kurso draugais savanoriškai išėjo tarnauti į sovietinę armiją. Anot Juozo, tai buvo ne jaunatviškai bravūriškas poelgis, o praktinis žingsnis. „Armijoje neatitarnavę technikumo absolventai darbdaviams praktiškai nebuvo reikalingi. Birželį gaudavo diplomą, o už kokių trijų mėnesių pašaukdavo į armiją. Tad tuos kelis mėnesius dažniausiai ir „trindavosi“ neturėdami rimto užsiėmimo“, – sakė J. Jarašūnas. 

Seniausios Lietuvoje žemės ūkio mokyklos auklėtinis apgailestavo, kad iš jos telikęs tik šešėlis. „Gera buvo žemės ūkio specialistų rengimo mokykla, puikūs dėstytojai, moderni mokymo bazė. Vienu metu sklido kalbos, kad bus Žemės ūkio akademijos filialas. Deja…“ – nostalgiškai tarė pašnekovas. Jį taip pat nemaloniai stebina, kad, palyginus nemažame Pušaloto miestelyje, po nesibaigiančių švietimo reformų neliko net pradinės mokyklos. Į prie bažnyčios veikusią Pušaloto vidurinę mokyklą jis pėsčiomis eidavo keturis kilometrus. Iš mokyklinių laikų labiausiai atmintin įsirėžė spalvingas ir linksmas kultūrinis gyvenimas, kurio siela buvo direktoriaus Česlovo Porvanecko žmona, muzikos mokytoja, garsi tautodailininkė Irena Porvaneckienė. 

Niekada neapsimeta visažiniu 

Pirmoji jaunojo agronomijos specialisto darbovietė – brigadininko pareigos „Tarybinio žodžio“ kolūkyje. Jo centras buvo Iciūnų kaime (Vaškų sen. – aut.). Tų pačiu metų rudenį neakivaizdiniu būdu agronomijos žinias pradėjo gilinti Žemės ūkio akademijoje. 

Nedideliame „Tarybinio žodžio“ kolūkyje jaunas gabus specialistas neužsibuvo. Po trejų metų, jau kaip pirmininko pavaduotojas gamybai, persikėlė į Ličiūnus, „Artojo“ kolūkį. Tuometei rajono valdžiai atleidus pirmininką, partinį sekretorių ir agronomą, perėmė vadovo pareigas. Taip būdamas 26 metų J. Jarašūnas tapo jauniausiu Lietuvoje kolūkio pirmininku. Prisimindamas tuos laikus, pašnekovas tvirtino, kad geriausi jo praktiniai patarėjai buvo Smetonos laikų žemdirbiai. 

„Su žmonėmis visada reikia tartis, kalbėtis. Visi mes iš to paties molio krėsti – nė vienas negimėme visažiniu. Ir dabar, pavyzdžiui, su traktorininkais tariuosi, kokia technika geriau dirbti žemę. Jei nepasiseka – imame kitą. Nėra vienodo šablono, nes metai būna skirtingi“, – toliau aiškino pašnekovas. 

J. Jarašūnas „Artojui“ vadovavo šešerius metus. Prasidėjus kolūkių jungimo vajui, „Artoją“ sujungė su Krinčino kolūkiu. Taip 1978 m. J. Jarašūnas atsidūrė Žilpamūšyje ir perėmė „Draugystės“ kolūkio vadovo vairą. 

Buvo išleistas „atlikti praktikos“ į Pervalkus 

Per revoliucijas, perversmus kurį laiką emocijos dažniausiai nustelbia sveiką protą. Atgimimo laikais ir atkūrus Nepriklausomybę kolūkių vadovams buvo klijuojamos „vagių“ ir „raudonųjų“ etiketės. Jos neišvengė ir J. Jarašūnas. Tad nutarė negadinti sau sveikatos bergždžiai besiginčydamas su įkaitusiomis galvomis dėl tolesnės irstančio kolūkio ateities. 

„Nusprendžiau ūkininkauti. Tokią galimybę suteikė Valstiečio ūkio įstatymas. Žilpamūšyje atmatavus 50 ha žemės, „perversmo“ organizatoriai subruzdo, kad jiems gali nebelikti žemės. Atvažiavo aiškintis tuomečiai rajono vadovai. Jie mane įkalbinėjo atsisakyti, kad nekiltų dar didesnis chaosas. Sutikau laikinai sustabdyti pareiškimą“, – prisimindamas Nepriklausomybės atkūrimo pradžią pasakojo J. Jarašūnas. Po kelių savaičių į namus atvyko žilpamūšiečių delegacija prašyti, kad vėl vadovautų. Pašnekovas prisipažino, kad dėl užgautų ambicijų ir nepagrįstų kaltinimų atsisakė kvietimo. Tada jį pasikvietė Pervalkų kaimo žmonės, nusprendę kurti savo bendrovę, subyrėjus dideliam „Pavasario“ kolūkiui. 

Pervalkų žemės bendrovei J. Jarašūnas vadovavo dvejus metus. Tuo tarpu „Draugystėje“ per dvejus metus pasikeitė keturi pirmininkai. Dar po pusmečio tokio „vadovavimo“ bendrovę greičiausiai būtų ištikęs krachas, o turtas baigtas išgrobstyti. Tad dar po vieno žilpamūšiečių prašymo grįžti, širdis suvirpėjo. „Per tiek metų daug darbų atlikta – pastatytos fermos, garažai. Gaila, jei viskas būtų išdraskyta“, – apsisprendimo grįžti priežastis vardino J. Jarašūnas. Vasario pabaigoje grįžus į Žilpamūšį akis badė nemokšiško vadovavimo pasekmės – šildymo sistema susprogusi, pašarų nėra… 

Tarytum feniksą iš pelenų bendrovę pavyko prikelti maždaug per dvejus metus. „Draugystė“ viena pirmųjų šalyje pateikė projektą paramai gauti pagal SAPARD programą. Senutėlius „belarusus“ ir kitą sovietinę techniką gana greitai pakeitė modernūs vakarietiški traktoriai bei šiuolaikiški žemės dirbimo padargai. Modernizacija sparčiai skverbėsi ir į „Draugystės“ fermas. 

Atskiros publikacijos verta pajų pirkimo istorija. Primename tik tiek, kad 1994-aisiais J. Jarašūnas valdybos posėdyje pasiūlė patiems supirkti pajus už tokią pat kainą, kurią siūlė iš kitur atvykę asmenys. Iškabinus skelbimus, kitą dieną prie kontoros susitelkė didžiulis būrys žmonių. Taip per porą dienų buvo supirkta 75 proc. pajų…

Pilni sandėliai ir fermos 

„Draugystės“ žemės ūkio bendrovėje dirba 75 žmonės, kelis kartus mažiau nei kolūkio laikais. Moderniose fermose mūkia 490 melžiamų karvių. Lietuviško pieno kooperatyvui priklausanti bendrovė jau daugiau kaip dešimtmetį pieną parduoda, kaip juokauja direktorius, „artimiausiems kaimynams“ – UAB „Marijampolės pieno konservai“. Taip pat bendrovė augina veislinius bulius ir apie 75 mėsines žindenes. 

Ne dėl egzotikos laikomi du arkliai. Pernai pirkti Lietuvos sunkiųjų veislės ir žemaitukas įdarbinti karvių fermoje. „Koks gi agronomas ar ūkininkas, jei neturi arklio?“ – juokėsi direktorius. 

Daugiau nei prieš dešimtmetį fermose šonus trynė didelė armija kiaulių. Tuo tarpu su kiaulininkyste atsisveikinta prieš gerą dešimtmetį. Riestasnukius auginti pasidarė nuostolinga. Primename, kad kadaise „Draugystės“ fermose žvygavo apie 5 tūkst. kiaulių. 

Šiųmetis kviečių derlius – apie 6 tūkst. tonų grūdų – dar sandėliuose. Visi – extra klasės. „Šiandien (spalio 19 d. – aut.) jau siūlo 280 Eur už toną kviečių, o už toną rapsų praėjusį penktadienį galėjome gauti 697 Eur. Palauksiu, kol pasieks 700 Eur ribą“, – šyptelėjo J. Jarašūnas. Jis niekada nesudaro išankstinių grūdų ir rapsų pardavimo sutarčių, nes turi užtektinai sandėlių. Dažniausiai tokia taktika pasiteisina, nors būta ir priešingų pavyzdžių, kuomet sandėliuose užsigulėjusių grūdų kainos krito. 

„Manau, kad reikia ne tik žinių, bet ir nuojautos. Gal Dievulio duota, bet vis pataikau. Dejonės nieko nepadės, tik savo sveikatą grauši. Žemdirbiui reikia išmokti prie gamtos prisitaikyti“, – kiek pagalvojęs šyptelėjo J. Jarašūnas, paklaustas apie vadovo sėkmę. 

Apie lazdos perlenkimus 

Didelę patirtį turinčio žemės ūkio bendrovės vadovo nuomone, Lietuvoje nustatyti pernelyg griežti gamtosauginiai reikalavimai, pavyzdžiui, dėl mėšlo tvarkymo. Tad neatsitiktinai viename paskutiniųjų „Valstiečių laikraščio“ numerių pasirodė publikacija „Į „žaliąjį“ rojų varys su bizūnu?“ Anot J. Jarašūno, ekologiškuose ūkiuose iš hektaro kuliama po 3 tonas kviečių, o įprastuose – po 8 tonas. Tačiau grūdų kaina, išskyrus Vokietiją, nesiskiria. 

Kalbėdamas apie neariminę žemdirbystę, jos perspektyvas pašnekovas mato lengvose žemėse, kur nevalia suminti dirvožemio. Prieš gerą dešimtmetį J. Jarašūnas važinėjo į Angliją, domėdamasis šios šalies ūkininkavimo tradicijomis ir naujovėmis. Priklausomai nuo dirvožemio, maždaug pusė anglų ūkininkų naudoja beariminę žemdirbystę, kita pusė – įprastą. Po kelerių metų beariminio žemės dirbimo, derlius susilygina. 

Tad su gamtą tausojančia bearimine žemdirbyste gal neatsitiks taip, kaip su prievartiniu kukurūzų auginimu Sovietų Sąjungoje Nikitos Chruščiovo laikais. „Draugystės“ direktorius prisiminė, kaip Pušaloto kolūkyje, pirmininkaujant Broniui Bagdonui, kukurūzai buvo sodinami šiandien šypseną keliančiu kvadratiniu lizdiniu būdu. „Net „Draugystėje“ pirmininkavimo pradžioje „iš viršaus“ reikalavo auginti kukurūzus. Dėl tikrintojų apie 3 hektarus paupyje buvome pasėję“, – šypsodamasis prisiminė J. Jarašūnas. 

Direktorius užsiminė apie dar vieną vis aštrėjančią problemą – trūksta gerų žemės ūkio specialistų – zootechnikų, veterinarų, inžinierių. O ir baigusius mokslus, anot pašnekovo, reikia dar maždaug trejus metus mokyti. Būna ir taip, kad ką tik „iškepti“ agronomai nesugeba atskirti kviečio nuo rugio. Tuo tarpu veterinarai dabar dažniausiai eina į miestus šunų ir kačių gydyti.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.