Laima Noreikienė: „Mane žavi mokytojo darbas, nes jame nėra monotonijos“

Laima Noreikienė daugiau nei prieš tris dešimtmečius baigė Pumpėnų vidurinę mokyklą, o dabar jau dvidešimt metų šioje gimnazijoje pati moko vaikus. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

– Aš visą gyvenimą svajojau būti mokytoja. Taigi dirbu savo svajonių darbą, – nuoširdžiai, nors gana netikėtai prisipažįsta Pumpėnų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Noreikienė, daugiau nei prieš tris dešimtmečius baigusi tą pačią Pumpėnų vidurinę, Vilniaus pedagoginiame universitete studijavusi rusų kalbą ir istoriją, dirbusi Kauno Veršvų vidurinėje mokykloje, vėliau prisitaikiusi prie rinkos ir Vilniuje baigusi lietuvių kalbos bei literatūros persikvalifikavimo studijas. 

Ir štai jau dvidešimt pirmus metus Laima moko gimtojo Pumpėnų krašto vaikus. Gyvena Paįstryje, kur vyras dirba šeimos gydytoju. 

– Mes Pumpėnų vidurinėje buvom klasės draugai, – išsitars Laima.

Beje, lietuvių kalbos jai tenka mokyti ir iš užsienio į miestelį atvykusius misionierius vienuolius. Argentinietis kunigas vienuolis Marcos – jau šeštas toks mokinys. 

– Labai netikėta ir įdomi patirtis, – šypteli mokytoja Laima Noreikienė.

 Iš tiesų be galo įdomu, kaip per pastaruosius tris dešimtmečius pasikeitė mus supantis pasaulis. Ar 1988-aisiais, baigdama vidurinę mokyklą, Laima galėjo bent susapnuoti, jog gimtuosiuose Pumpėnuose lietuvių kalbos mokys vienuolius iš Argentinos ar Brazilijos?..

 O kodėl anuomet pasirinko studijuoti rusų kalbą ir literatūrą bei dar ir istoriją? 

– Tiesiog sužavėjo šviesaus atminimo mokytojos Stanislavos Graniūnienės būtent rusų literatūros pamokos, – Laima tik patvirtina, kiek daug įtakos turėjo sutikti pedagogai, beje, ir puiki lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja Audronė Matuzevičienė. 

Ko išmoko per šios lituanistės pamokas, tos žinios iki šiol gilios. 

– Iš mano buvusių mokytojų gimnazijoje nieko nebeliko. Dabar tuoj aš čia būsiu seniausia, – apie bėgantį laiką pasvarsto Laima Noreikienė, vienerių metų Benedikto močiutė. – Pernai savo auklėtiniams abiturientams taip ir prisipažinau – nuo šiol jus moko močiutė. 

Kodėl visą laiką svajojo būti tik mokytoja? 

– Žavėjo labai nemonotoniškas darbas. Juk keičiasi vaikai, kasdien jie vis kitokie. Keičiasi temos, programos, metodikos, reikalavimai. Aš labai mėgstu bendrauti, tad man su mokiniais tikrai smagu. Jeigu nenorit monotonijos, eikit dirbti į mokyklą,– tikina Laima, gimnazijoje turinti daug pamokų, bet dėl to nesijaučia pavargusi. – Vaikams reikia energijos, reikia žvalumo. Jie iš karto pajunta, jei esi blogos nuotaikos. 

Kai 1988-aisiais Laima stojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, mokytojo profesija dar buvo gana populiari ir gerbiama: 

– Teko įveikti nemenką pretendentų į studentus konkursą – 4,7 į vieną vietą. Praktiką atlikau ir Vilniuje, ir Pumpėnuose. Savo mokykloje pradžioje buvo nedrąsu, bet su mokytojais santykiai susiklostė kolegiškai draugiški. 

Tuoj po studijų Laima išvažiavo dirbti į Kauną, kur dar mokėsi jos vyras: 

– Man vis papuola geri vaikai. Smarkūs ir labai geri mokiniai pakliuvo ir Kaune. Buvau visiškai jauna, o vaikus jaunystė žavi. Nepatirtį atperka jaunystė. Tiesa, mokinių tėvams turbūt nekėliau tokio didelio pasitikėjimo. Kai po vienos kelionės išsidalinome nuotraukas, tėvai susidomėjo, kokia čia mergaičiukė moko ir auklėja jų vaikus. 

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Noreikienė su savo auklėtiniais penktokais. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

O mokė Laima tuomet istorijos – sudėtingo dalyko, kai Lietuvoje iš esmės buvo perkainojamos vertybės: 

– Jau vidurinėje mokykloje 1988-aisiais nebelaikėm istorijos egzamino. Buvo tik pokalbis iš Lietuvos istorijos. Panaši pokalbio formos įskaita ir stojant į universitetą. Tas laikotarpis buvo ir sudėtingas, ir įdomus. Šiandien vaikams nėra lengva išaiškinti, kas yra laisvė, nes jie nesuvokia, nepatyrę, kas ta nelaisvė. Tačiau mokinius sudomina misija Sibiras, tremtys, pokario kovos… 

Kaune Laima dirbo penkerius metus, o Pumpėnų mokyklos slenkstį vėl peržengė 1999-ųjų rugsėjo 1-ąją: – Vyras, kilęs iš Smilgelių kaimo, pasirinko Paįstrį, o ne, tarkim, Saločius, kurie mums atrodė kažkur toli pakraštyje. Nuo Paįstrio iki Pumpėnų – trylika kilometrų. Tada ir prisitaikiau prie rinkos, Vilniuje baigiau lietuvių kalbos ir literatūros persikvalifikavimo studijas. Darbą pradėjau nuo mažo krūvio, turėjau auklėtinius, kurie dabar jau trisdešimtmečiai. Su jais susiklostė labai gražūs santykiai. 

Mokiniai keičiasi, vis daugiau įtakos turi virtualus bendravimas. 

– Jie drąsesni virtualioje erdvėje, tačiau kalbėdami sunkiau reiškia mintis, menkėja rašybos įgūdžiai. Vaikai užduotis norėtų atlikti kompiuteriu, telefonu, bet mokytoja laikosi griežtų senoviškų principų, – šypsosi Laima Noreikienė.

Ji pastebi, jeigu šeimoje skaitoma, tai ir vaikai susidomi literatūra. Jiems daro įspūdį tėvų mintinai deklamuojami mokyklos laikų eilėraščiai. Ir šiandien vaikus vis dar jaudina Jono Biliūno „Kliudžiau“. 

– Sutinku savo buvusį auklėtinį studentą, klausiu, kaip sekasi, kaip gyvena, o jis man cituoja septynioliktojo amžiaus poetą Sarbievijų: „Savęs aš pilnas, ko man daugiau norėt“. Vadinasi, ir šiuolaikinį jaunimą veikia senoji literatūra, – įsitikino lituanistė. 

Vis dėlto ji pripažįsta, kad devintokams ir dešimtokams sunkiau suprantami epai „Iliada“, „Odisėja“, sudėtinga viešojo kalbėjimo tema, mokiniai nedrįsta pasisakyti prieš klasę, jie varžosi net savo draugų. Nebent tekstą išmoksta mintinai… 

Šiemet Laima Noreikienė išleido septyniolikos abiturientų laidą, o dabar vėl turi auklėtinių klasę – dvidešimt penktokų: 

– Per aštuonerius metus prie savo auklėtinių labai prisiriši. Juk per tą laiką nuo vienuolikmečio vaiko užauga iki devyniolikmečio jaunuolio. O mokytojas turi būti su emocija, neabejingas. Aš ir mokiniams sakau, kad išmokti reikalauju iš meilės. Jeigu jų nemylėčiau, man nerūpėtų, ar tie vaikai mokosi, ar nesimoko… 

Tarp Laimos Noreikienės suaugusių mokinių misionieriai vienuoliai iš užsienio atsirado visiškai atsitiktinai:

 – Juos sutikau Pumpėnuose pas savo seserį prieš vienuolika metų. Nors buvo lankę intensyvius lietuvių kalbos kursus, jiems ir toliau reikėjo pagalbos. Pirmosios mano mokinės buvo dvi brazilės ir ukrainietė. Brazilių gimtoji kalba – portugalų, tačiau visos trys vienuolės mokėjo ispaniškai, o ukrainietė – dar ir rusiškai. Taigi mes lietuvių mokėmės per rusų kalbą, o ukrainietė Dovire brazilėms vertė į ispanų. 

Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Teko vienuolius mokyti ir naudojantis vien ispanų-lietuvių kalbų žodynais. 

– Jie ne tik gabūs, bet ir be galo darbštūs. Net savo mokiniams sakau, ar ne gėda, kai užsieniečiai uždeda nosinę, o jūs – ne. Kunigas vienuolis Marcos kalba gražiai lietuviškai. Stengiasi taisyklingai kirčiuoti, nes išsiaiškinome, kad nuo kirčio gali labai priklausyti žodžio reikšmė, – Laima šypsodamasi prisiminė, kaip su užsieniečiais aiškinosi, jog perėjimas reiškia pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą, arba gatvės perėjimas, tačiau gali būti ir viščiukų perėjimas. 

Be to, užsieniečiai labai minkština l raidę. 

– Nors juos mokyti nelengva, bet įdomu. O įdomiausia, kai svetur išvažiavę vienuoliai ir toliau ieško progų bendrauti lietuviškai, – savo motyvuotais suaugusiais mokiniais iš užsienio džiaugiasi Laima. – Viena brazilė vienuolė iš Pumpėnų išvažiavo gyventi į Liuksemburgą, kita brazilė – į Ispaniją. Tačiau lietuvių piligrimų, turistų grupės tiesiog apstulbsta, kai tamsesnio gymio vienuolės brazilės kažkur kitame krašte jiems per ekskursiją pasakoja gražia lietuvių kalba… 

Laimos dukra – dar studentė, pasirinko logopedės specialybę, o sūnus – biomechaniką, tačiau dirbti prie reabilitacinės technikos jam buvo per jautru. Tad pasuko link kitokio inžinerinio darbo. Sūnaus šeima nenutolo – įsikūrė Panevėžyje.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.