Nors pareigos skamba valdiškai, tačiau kasdienis darbas – labai gyvenimiškas

Atvejo vadybininkės Vigilija Paliulionytė, Jolanta Grybauskienė ir Rasa Vaičekonytė bendradarbiauja su seniūnijų socialinėmis darbuotojomis, surenka medžiagą apie socialinę riziką patiriančias šeimas, organizuoja bendrus posėdžius, sudaro pagalbos šeimai planą… Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Jauni tėvai susitiko su birželio mėnesį gimusia dukryte, kurią į Pasvalį atvežė jos laikinoji globėja. Mama neveiksni ir savarankiškai kūdikio prižiūrėti negali, nes ji pati motinos globotinė. O tėtis su dukryte buvo apgyvendintas Šeimos krizių centre, tačiau ištvėrė vos kelias dienas. Taigi galiausiai mažylė atsidūrė pas laikinąją globėją. Dabar jie visi bent pusvalandžiui susitiko Pasvalio rajono paslaugų centro pagyvenusiems ir neįgaliesiems (Senelių namų) patalpose…

Socialinių darbuotojų dienos išvakarėse mes čia sutikome ir atvejo vadybininkes Vigiliją Paliulionytę, Rasą Vaičekonytę ir šio padalinio vadovę Jolantą Grybauskienę, nebuvo tik Snieguolės Gruzinskienės.

Atvejo vadybininkių pareigos skamba valdiškai ir kanceliariškai, tačiau darbas ir situacijos – labai gyvenimiškos.

Kadangi ši naujoji sistema veikia tik nuo liepos 1-osios, tad kabinetuose gimusias teorines nuostatas darbuotojos stengiasi pritaikyti ir patobulinti praktiškai. Ir jos teigia, kad komandinis darbas iš tiesų veiksmingesnis.

– Iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus gavus pranešimą apie grėsmę vaikui, paskirta atvejo vadybininkė kartu su seniūnijos socialine darbuotoja surenka visą reikalingą informaciją ir medžiagą apie šeimą, – pasakoja Jolanta Grybauskienė.

Atvejo vadybininkės vadovaujamame posėdyje dalyvauja šeima, socialinės darbuotojos, vaikų teisių ir kitų sričių reikalingi specialistai. Išklausomi tėvų paaiškinimai, nagrinėjamos problemos, ieškoma būdų, kaip jas spręsti.

Atsižvelgus į situaciją ir rizikos veiksnius, sudaromas pagalbos šeimai planas ir nustatomas paslaugų poreikis bei jų trukmė. Jei, tarkim, po savaitės socialinė darbuotoja lankydamasi šeimoje nepastebi jokių teigiamų pokyčių, tada vėl kviečiamas posėdis ir pagalbos planas tikslinamas.

Su riziką patiriančiomis šeimomis vienuolikoje rajono seniūnijų dirba keturiolika socialinių darbuotojų ir keturios mūsų minėtos atvejo vadybininkės.

Būtent atvejo vadybininkė parengia pagalbos šeimai planą. Kartais jame sudaroma smulkiausia dienotvarkė, numatomi kasdieniai darbeliai, pavyzdžiui, kad būtų tvarkingi vaikų drabužėliai.

Pagal poreikį plane gali būti nurodoma lankyti pozityvios tėvystės mokymus, numatomos psichologo, ginekologo konsultacijos, sutariama, jog tėtis ar mama gydysis nuo alkoholizmo…

– Nors su šeimomis daugiau bendrauja seniūnijų socialinės darbuotojos, kurios rūpinasi, ar situacija gerėja, tačiau ir mes pačios stengiamės lankytis šeimose, – teigia atvejo vadybininkės.

Dabar rajone skaičiuojama apie pusantro šimto socialinę riziką patiriančių šeimų, kuriose auga nepilnamečių vaikų.

Nuo liepos 1 dienos mūsų rajone buvo nagrinėjama daugiau nei pusšimtis pirmo grėsmės lygio atvejų, tiksliau, šeimų, nes apie kai kurias gauta pakartotinų pranešimų.

– Per dieną esam turėję dvylika atvejų posėdžių, kuriuos paprastai rengiam antradieniais. Apie problemas šeimose informacija pasiekia įvairiausiais būdais – praneša kaimynai, bendruomenės, ugdymo įstaigos, slaugytojos, kur greičiausiai pastebima vaikų nepriežiūra. Taip pat kreipiamasi per seniūnijų socialinius darbuotojus, vaikų teisių tarnybą, per policiją, – pastebi atvejo vadybininkės.

Jos iš vaikų teisių tarnybos pranešimus gauna ir telefonu, o dar dažniau – elektroniniu paštu:

– Pirmadienio rytą ateinam į darbą ir jau randam. Labai retai nebūna tokių pranešimų.

Nesunku pastebėti, jog tos pačios problemos tęsiasi iš kartos į kartą. Socialinę riziką patiriančioje šeimoje nepilnametė laukiasi. Tad vėl tenka ieškoti globėjų, kurie priimtų jaunutę mamytę su kūdikiu…

Jeigu šeima nesilaiko numatyto ir sutarto pagalbos plano, svarstoma, ką toliau daryti.

– Jau buvo, kad rugpjūčio 10 dieną sutarėm dėl tokio plano, tačiau rugsėjo 18-ąją mamą su vaikais vis dėlto turėjom išvežti į krizių centrą, – Jolanta Grybauskienė pripažįsta, kad vienu ypu šeimos problemų, deja, neišspręsi, reikia ilgo nuoseklaus darbo. – Ir mūsų posėdžius yra tekę atidėti, nes mama alpsta, verkia, nieko nekalba. Paskui paaiškėjo, kad ji tiesiog gera aktorė. Mes stengiamės, jog vaikai gyventų biologinėje šeimoje. Jeigu ne su mama, tai pas močiutę. Vaiko atskyrimas nuo šeimos – vis tiek didelė trauma.

Atvejo vadybininkės skaičiuoja, kad nuo liepos 1-osios iš minėtų pusšimčio šeimų trys perėjo į vadinamą antrąjį grėsmės lygį, kai vaikus teko paimti:

– Tačiau po to viena motina labai pasitaisė ir jai vaiką grąžino. Mums smagu matyti šią švytinčią moterį.

Tokie sėkmės pavyzdžiai turbūt labiausiai ir įkvepia.

Atvejo vadybininkės šeimos pagalbos planą gali sudaryti iki metų, bet mūsų rajone jos planuoja iki pusmečio. Juolab kad ir taip tenka pagal situaciją ir koreguoti, ir papildyti.

– Geresnių rezultatų pasiekiame, kai šeimas ir ypač vaikus į savo įdomias veiklas įtraukia bendruomenės, – pastebi Jolanta Grybauskienė.

Ji pasidžiaugia, kad ir mūsų rajone daug jaunų šeimų dalinasi drabužėliais, žaislais, net buitine technika:

– Ir pas mus jau keičiasi požiūris. Jauni žmonės mums pasiskambina, pasiūlo rūbelių, patalynės, vežimėlių, paspirtukų, dviratukų, knygų… Taip pamažu įprantame prie dalijimosi ir nuoširdaus bendravimo kultūros.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *