„Gustonių meno dienos“ ir pasaulis minutėje

Didelis ir gražus gustoniečių ir svečių būrys… Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Liepos pabaigoje Gustoniuose, ant Mūšos kranto, nušlamėjo lauktas ir gražus festivalis „Gustonių meno dienos“. Čia iki penkerių augęs, o vėliau vasaras leidęs menininkas, filmų, instaliacijų kūrėjas Darius Žiūra aštuoniolika metų filmavo Gustonių žmones. Iš medžiagos susidėjo šeši filmai, pavadinimu „Gustoniai“, kuriuos paskutinį liepos savaitgalį patys projekto dalyviai ir plačioji publika galėjo pamatyti. Šalia to Darius surengė dviejų dienų meno festivalį.

Dar nė neįvažiavus į festivalio vietą, jau buvo gražu – privažiavimas prie upės apaugęs pušelėmis, visur žalia… Ir kaip šventėn patekti, buvo aišku – neužmiršta pastatyti rodyklių su nuorodomis.

„Gustonių meno dienos“ prasidėjo tiesiogine LRT radijo laida „10–12“ iš festivalio vietos. LRT žurnalistai apžvelgė mūsų spaudą, joje fiksuojamus šiuo metu svarbius dalykus, kalbėjosi su pasvaliečiais. Viena kita problema buvo paminėta, jei patys jų neišspręsime, galgi kas nors kitas išgirs?

Abi festivalio dienas Vytauto Kasiulio dailės muziejaus atstovė vyr. metodininkė-edukatorė Vaida Radytė-Žiūrienė rengė edukacinius užsiėmimus. Nors pačiai dalyvauti neteko, užteko išgirsti iš buvusiųjų ir pamatyti darbus, kad pasigailėčiau nieko nemeistravusi. Ant šilko tapė ne tik moterys, bet ir vyrai – vienas, pavyzdžiui, kuo kruopščiausiai ištapė šaliką. Dailūs išėjo ir ant šilko skridinių, kvadratų (medžiaga ištempta ant kieto pagrindo, pavyzdžiui, medinio žiedo) tapyti paveikslėliai. Jei piešinys ir nelabai vykęs, pagrindo forma graži, tad darbas atrodo tvarkingai. Dirbusieji savo kūrinius galėjo pasiimti. Tai puiki mintis, nežinant, kaip nuspalvinti ir pašviesinti namus, ar idėja dovanai.

Ekranai rodo vaizdą nuo 2001-ųjų kas trejus metus iki dabar. Tuščias ekranas – tais metais žmogaus kaime nebuvo. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Abi dienas upės pakrantėje prigulęs ilsėjosi ruonis. Šią mobilią skulptūrą meistravo menininkas Juozas Laivys ir iš Rietavo atvežė pas mus. Jis tokių keliaujančių skulptūrų yra daug sukūręs ir išvežiojęs po Lietuvą bei kitas šalis – Šveicariją, Latviją… Į Baltarusiją norėjo nuvežti baltą ledo ritulio šaibą, kuri, nesuprasi, ar įskrenda į vartus, ar ne. Bet nebuvo leista. Lietuvoje į Sedą yra nuvežęs geltoną atominę elektrinę, į Salantus – tanką. Svarbus pats skulptūros mobilumas, galėjimas „keliauti“, ji „tampa komunikacijos pretekstu ir priemone“ (Aušros Trakšelytės tekstas). Menininkas savęs ir savo darbų nesudvasina, neišaukština, prisidėti prie kūrinio suteikia galimybę kiekvienam. Simbolinis ruonio kailio keitimas – jo perdažymas visiems kartu. Kailį keitė tiek vaikai, tiek suaugusieji, ir išsitepti niekas nebijojo! Kitą dieną paaiškėjo, kad kailį pakeitęs ruonis išties yra ruonė. Be to, duodanti pieno! Visi kartu paragavome „ruonės pieno“ sūrio… J. Laivys, paklaustas, kuo skiriasi Lietuvos ir kitų šalių žmonių reakcijos į skulptūras, buvimas kartu, atsakė, kad visgi niekuo: „Tą, matyt, ir norėjau parodyti…“ Kūryba žmones suartina, žmonių širdys kuriant sušyla, pasidarome truputį geresni…

Vaizdo projekto „Gustoniai“ kūrėjas ir festivalio „Gustonių meno dienos“ sumanytojas Darius Žiūra. Aidos DULKIENĖS nuotrauk

Pirmąją festivalio dieną klausėme 1974-ais metais Joniškėlio krašte surinktos tautosakos įrašų. Darius ieškojo įrašų, rinktų kraštotyrininkų ekspedicijoje maždaug 1980-ais metais, apie kurią pasakojo jo močiutė Marytė Mikalajūnienė, bet archyvuose pasisekė rasti tik 1974-ųjų. Darius kalbėjo, kad bobutė jam padarė turbūt didžiausią įtaką gyvenime ir yra priežastis, kodėl tą savaitgalį visi Gustoniuose susirinkome ir kodėl šis kaimas yra ypatingas… „Gera ir įdomu klausyti kalbančių, dainuojančių žmonių, gyvenusių šiame krašte, nors jų jau seniai nebėra tarp mūsų, įrašų. Jiems skirtas ir šis renginys – pagarbos atidavimas tiems, kurių jau nebėra.“ Apie lietuvių liaudies dainas ne tik papasakojo, bet ir dainavo folkloro moterų trio: Rūta Stonkienė bei seserys Jogailė Jurkutė ir Rimtautė Gumbienė. Visos jos užaugo folkloristų šeimose, jų tėvai ėjo į ekspedicijas rinkti tautosakos. Iš šių įrašų folkloro kolektyvai dažnai ir mokosi liaudies dainų. Jose užkoduota mūsų praeitis, vertybės, krašto minties, kasdienybės istorija, jose išgirsti pulsuojant amžinybę. Gražiai nuskambėjo bordoniniu dainavimu moterų atlikta Nibragalio kaimo krašto daina „Ne del’ ta dainuojam, / Kad žmonės girdėtų, / Turim liūdnų širdį, / Kad nustot skaudėti.“

Darius kalbėjosi su kraštotyrininkais, rinkusiais tautosaką Joniškėlio krašte, kvietė juos čion atvykti, bet dabar jie Šiaurės Lenkijoje, ieško lietuviškų pėdsakų… Rinkti stengtasi tikrąsias, senąsias lietuvių liaudies dainas, neįtraukiant romansų, kurie buvo tuomenės populiariosios kultūros dalis. Romanso žanras susiformavo XX amžiaus 1-oje pusėje, kai atsirado radijas, miesto kultūra ėmė veržtis į žmonių gyvenimą. Juose vyrauja nebe liaudies dainų įvaizdžiai, mitologija, bet jausmai. Klausėmės šio žanro kolektyvo – Meškalaukio sentimentalaus folkloro grupės „Bočiai“ – atliekamų romansų. Šiemet kolektyvas švenčia 60-ies metų jubiliejų, sveikiname! Grupėje yra dainininkių, kurios čia – nuo pat jos įsikūrimo… Antrąją dieną koncertavo Šv. Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas iš Vilniaus. Šv. Kristoforas laikomas Vilniaus miesto globėju, tad muzikai iš Vilniaus pasivadino šiuo vardu. Fleita grojo Giedrius Gelgotas, obojumi – Ugnius Dičiūnas, klarnetu – Andrius Žiūra, fagotu – Andrius Puplauskis, valtorna – Paulius Lukauskas. Taip pat koncerte dalyvavo smuiku grojusi Ramunė Grakauskaitė ir saksofonistas Augustas Žiūra. Koncerto repertuaras „keliavo“ per kelias epochas – nuo klasicizmo, baroko iki XX amžiaus muzikos. Papasakota ir apie kompozitorius, instrumentus. Tarkim, žinojote, kad Johanas Sebastianas Bachas turėjo dvidešimt du vaikus? Kvintetas grojo ir šios muzikų šeimos kūrinių.

Girdėjome ir mažiau įprastos, labiau egzotiškos brazilų kompozitoriaus Heitor Villa-Lobos kūrybos. Ji brazilų muziką, kuriai būdingi liaudies šokių motyvai, vietiniai ritmai, perkelia į koncertų sales. Daug visko tądien skambėjo… Išties, klasikinė muzika turi kažką savito ir labai galingo. Tai iš dalies galima suprasti žiūrint Romano Polanskio filmą „Pianistas“. Arba aklinoje tamsoje išgirsti, tarkime, Paganinio smuiko melodiją… Ši galia buvo juntama klasikinei muzikai skambant ir laukuose.

Abi festivalio dienas lankytojus labai sočiai ir skaniai maitino… Pirmąją dieną akis viliojo ir skrandį džiugino kupinai bendruomenių nukrautas stalas, antrąją – Raubonių darbštuolių gaminti turbūt pasauly skaniausi virtieniai su spirgučiais…

Viena lankytoja džiaugėsi, kad šiame festivalyje yra visko: nuostabus filmas, profesionali muzika, instaliacija vaikams ir ne tik, upė, gražūs vaizdai, skanus maistas… Ir visai šalia namų, niekur nė keliauti nereikia… Netiesa, kad Gustoniai niekuo nesiskiria nuo kitų kaimų – be to, kad čia išskirtinai gražu, šiame kaime pradėtas kurti apie gyvenimą, žmogų, laiką kalbantis kinas. Nors šie dalykai bendri visiems žmonėms, ne kiekviename kaime yra kūrėjas, juos perteikiantis menu. Iš toliau festivaliautojai atrodė kaip iš kito, gražesnio, pasaulio ir man, anksčiau išvykusiai žemiškų reikalų tvarkyti, buvo truputį gėda ir liūdna, kad nebesu tame pasauly…

Pirmajai dienai einant vakarop, kaimo bendruomenė Dariaus, vedusio renginį, tradiciškai paprašė žodžio. Bet jis atsakė, kad to daryti nereikia, kalbėti į mikrofoną gali visi norintys. Tai nėra oficialus renginys su pompastiškomis kalbomis. Tai – šventė patiems žmonėms. O žodis „vedėjas“ – labiau simbolinis. Festivalio natūralumas, nuotaika labai džiugina…

Pirmąją dieną, kuri buvo skirta daugiausia patiems projekto dalyviams, žmonių buvo daug. Visai be reikalo būgštavau, kad pakrantė bus tuštoka… Vakarėjant, visa ėmė pamažu kauptis filmui. Prieš pradedant peržiūrą, projekto „Gustoniai“ autorius Darius Žiūra ir menotyrininkė Rita Mikučionytė „įvedė“ į filmą – kalbėjosi apie baimes, susijusias su savo paties atvaizdu, jautriu santykiu į jį. Darius filmo dalyvius, šimtą keturiolika Gustonių kaimo žmonių, kas trejus metus nuo 2001-ųjų filmavo po minutę laiko. Minutė mano paties portreto… Per ją nutinka įvairiausių dalykų. Nors žiūrint į vaizdą, ji praeina nepastebimai, bet santykyje su kamera ir žmogumi už jos, minutė gali išsitęsti į mano paties gyvenimą, amžinybę. O žiūrint filmą, grįžta prarastų artimųjų vaizdai, mintyse iškyla tai, apie ką galbūt visai nesame pagalvoję. Darius kalbėjo, kad ši minutė sustabdo laiką, kuris yra visai iškritęs iš mūsų gyvenimo, bet kartu jis vis tiek eina. Daug dalykų atsiveria filmą žiūrint. Viena jų – laiko išnykimas. „Kažkur penktam šeštam kadre laiko nebelieka. Nematau, kad žmogus susentų, priešingai – jis pagražėja“, – kalbėjo Rita.

Folkloro trio. Iš kairės: Rūta Stonkienė, Rimtautė Gumbienė, Jogailė Jurkutė. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Norėta nufilmuoti žmones tokius, kokie jie yra, įamžinti gyvenimą tokį, koks yra – natūralų, kasdienį, be pasiruošimo. „Tokį savo atvaizdą žmogus labai jautriai priima, jis prisigalvoja, kaip prieš kamerą turėtų atrodyti. Tada pradeda nervintis dėl dalykų, dėl kurių nervintis visai neverta…“ – kalbėjo Darius. R. Mikučionytė pastebėjo, kad jautriai reaguojame į savo atvaizdą dažnai dėl to, kad įsivaizduojame save esant visai kitokį nei rodo kadras. Tada atvaizde esančiojo nesuvokiame kaip savęs, sunku priimti save tokį, kokie esame. Ne išimtis ir patys Rita bei Darius. „Pamačiusi Dariaus filmuotą medžiagą, pagalvojau – kokie drąsūs žmonės.“ Bet baimė vis tiek išlieka… Šalia to prisideda mintis – o ką kitas pagalvos? Bet filmas buvo rodomas menu besidominčiai publikai, jautriems stebėtojams, saugomas nuo paplitimo po viešąją erdvę – autoriui svarbiausi patys gustoniečiai.

Ekranai rodo vaizdą nuo 2001-ųjų iki dabar. Tuščias ekranas – tais metais žmogaus nebuvo. Arba nebebuvo… Supratus filmo tėkmę, kompoziciją, tarsi bomba sprogo. Žmonių, dalyvavusių filme, reakcijos – iškalbingesnės už šio teksto žodžius… Juokas. Ovacijos. Tyla. Ašaros. „Gustoniai“ – nuostabus, jausmingas projektas, kurio Darius neketina užbaigti. Kol yra žmonės, kol eina laikas, nėra prasmės nebefilmuoti.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *