Ūkininkų vasara kvepia braškėmis

Didelės, vasara kvepiančios, ūkyje „Ustukių braškės“ užaugintos uogos tirpte tirpo nuo prekystalio, prie kurio stovėjo visiems besišypsanti braškyno šeimininkė Jurgita Armonavičienė. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Pajausti, kaip svaigiai kvepia vasara, turbūt geriausiai galima raudonuojančių braškių lauke. Ypač kai tas laukas – itin vaizdingoje vietoje, netoli tyliai tekančios Mūšos.

– Vaikystėje netoliese buvo mėgstamiausia mūsų žaidimų, smagių maudynių, vėliau – ir romantiškų pasivaikščiojimų vieta. Pamūšio pakrantėse žemuogiaudavom, riešutaudavom, – šypsosi ūkio „Ustukių braškės“ šeimininkė Jurgita Armonavičienė.

Gaivina Mūšos vanduo

Ustukiai – jos gimtasis kaimas. Jurgita ir Antanas Armonavičiai gyvena Tetirvinuose, bet braškyną nusprendė įkurti Ustukiuose. Juo labiau kad šio sumanymo įkvėpėja ir skatintoja buvo čia pat gyvenanti Jurgitos mama, braškes nuo seno auginusi savo sodyboje. – Iš mamos gavau pirmųjų „Honey“ veislės braškių daigų ir gabalą žemės. Kai išbandę uogininkystės verslą nutarėme plėstis, ieškojome vietos, kad būtų kuo arčiau vandens. Troškulį braškės sunkiai ištveria, ypač žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu, o dar tokiomis karštomis bei sausomis dienomis, kokiomis prasidėjo ši vasara. Tad Mūšos vanduo mums yra tikras išsigelbėjimas. Nuo upės nutiesėme ir braškių lauke išvedžiojome kapiliarinę laistymo sistemą. Senajame braškyne, kur kerelius tenka laistyti vandentiekio vandeniu, vargo gerokai daugiau, – teigia mūsų pašnekovė.

Prieš šešerius metus dvylikos arų sklypelyje pasodinę pirmąsias savo ūkio braškes, Jurgita ir Antanas Armonavičiai jų valdas per tą laiką padidino iki 1,35 ha. Beveik pusė šio ploto – jaunas, tik šiemet pasodintas braškynas. Šią vasarą čia derliaus dar nebus: kad kereliai sustiprėtų pirmaisiais metais patyrę braškininkai žiedus išskina.

Ūkio „Ustukių braškės“ šeimininkai iš viso dirba aštuonis hektarus žemės. Be braškių augina javus, porus, česnakus. Pastarieji yra ypač puikus braškių priešsėlis. Braškyną kas treji–ketveri metai būtina atnaujinti, pakeisti jo vietą, nes žemei reikia pailsėti.

– Braškių plotus ketiname išplėsti iki pusantro hektaro. Bet jau ir dabar per patį uogų skynimo įkarštį tenka ieškoti talkininkų, nes patys vieni nebesuspėjame. Abi mūsų dukros jau paliko gimtuosius namus. Vyresnioji Simona kuriasi Ispanijoje, jaunėlė Klaudija šiemet baigia mokslus Vilniaus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Bet, kai tik parvažiuoja namo, tampa pirmąja mano pagalbininke. Daug padeda ir Ustukiuose gyvenanti teta, kiti giminaičiai. O kai saviškių rankų nebeužtenka, kviečiamės tuos, kurie vasarą nori užsidirbti. Dažniausiai atsiliepia vyresni ustukiečių vaikai. Ir mums ramiau, kai triūsia pažįstamų žmonių atžalos, – sako ūkio šeimininkė.

Jurgitos vyras Antanas – tolimųjų reisų vairuotojas, bet grįžęs namo daugybę darbų spėja nuveikti ir braškyne. Jis pats sumontavo laistymo sistemą. Kadangi jaunasis 90-ies arų braškynas yra netoli medžiais apaugusios Mūšos, dažni svečiai jame – uogų paskanauti atskrendantys paukščiai. Antanas sukonstravo virš lauko sklandančio vanago imitaciją: taip baidomi neprašyti sparnuoti svečiai. Parduotuvėse tokia konstrukcija kainuotų labai brangiai. O rudenį braškyno šeimininkai pastebėjo, jog žaliuojantys kereliai vilioja stirnas. Tad braškių lauke teko statyti ir daržo baidykles.

Nuo sausros braškių kerelius gelbsti drėkinimo sistemos vamzdžiais iš Mūšos atitekantis vanduo. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Karštis paankstino uogų sezoną

Šiandien Armonavičių braškyne uogas nokina šešių veislių braškės – ir ankstyvos, ir vėlyvesnės: „Honey“, „Florencija“, „Sonata“, „Elegancija“, „Polka“, „Malvina“. Pastaroji į Ustukių braškyną atkeliavo tik šiemet. Ši braškių veislė mėgsta sunkesnę žemę, tad Ustukių priemolis jai turėtų patikti.

Anot Jurgitos Armonavičienės, produktyviausias uogų sezonas braškyne tęsiasi maždaug šešias savaites. Šiemetis vasaros pradžios karštis pirmąsias braškes sunokino beveik dviem savaitėmis anksčiau negu įprasta. Tad tiems, kas nori pačių gražiausių didelių uogų, braškyno šeimininkė pataria nelaukti Joninių, nors ir esam įpratę, kad būtent per jas būna pats braškių pikas. Bet, jei karščiai nesitrauks, gali būti, kad antroje birželio pusėje bus skinamos jau paskutinės, gerokai smulkesnės ankstyvųjų veislių uogos. Tiesa, braškyno šeimininkai turi ir vėlyvesnių, derančių iki liepos pabaigos, tik jų kol kas yra vos kelios lysvės.

Ūkio „Ustukių braškės“ šeimininkai savo uogyne išaugintą derlių veža parduoti į Pasvalio, Biržų, Panevėžio turgus. Tarkim, praėjusios savaitės penktadienį į Pasvalio turgų buvo atgabenę apie šimtą kilogramų braškių. Per kelias valandas visos uogos buvo parduotos.

– Pasitaiko visaip, – atvirauja Jurgita. – Neretai tenka skambinti braškyne besidarbuojantiems talkininkams, kad uogų atvežtų papildomai. Kartais Pasvalyje, kur turgus dirba tik iki vidurdienio, visko nespėjame parduoti. Bet tai – ne bėda: Panevėžyje turime vietą, kur galime prekiauti kad ir iki vakaro, tad likusias uogas vežame panevėžiečiams. Savo pirkėjams vakarykščio skynimo uogų niekada nesiūlome. Turime daug nuolatinių, mums ištikimų klientų, kurie atvažiuoja tiesiai į braškyną. Tik reikia iš anksto paskambinti bei susitarti dėl laiko ir kiekio. Uogas skiname į vienkartinius indelius, kad nereikėtų perpylinėti, kad nesusispaustų. Esame dėkingi tiems, kurie kartu su mumis siekia saugoti gamtą ir grąžina mums indelius arba atvažiuoja su savais krepšiais. Tokiems supratingiems pirkėjams taikome nuolaidėles. Pernai per sezoną pardavėme apie keturias tonas braškių. Kadangi šiemet derantis braškynas gerokai didesnis, planuojame parduoti apie aštuonias tonas. Tad sunku ir suskaičiuoti, kiek reikės vienkartinių indelių, į kuriuos telpa po vieną kilogramą braškių. Vis pasvajojame, kad galų gale kas nors išras ekologišką tarą.

Jurgita Armonavičienė – plačiose braškyno valdose. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Augina be chemikalų

Važiuodami į turgų braškyno savininkai visada su savimi pasiima ūkininko pažymėjimą ir pasėlių deklaraciją, kad nepatiklieji galėtų įsitikinti, jog parduodamos uogos užaugintos ne Lenkijoje, o Ustukių žemėje.

Braškyno lysvėse paklota agroplėvelė, tad uogos ir po lietaus būna švarios – nuskynus galima iš karto dėti į burną. Ūkio šeimininkai savo braškių niekuo nepurškia, nenaudoja jokios chemijos, tik anksti pavasarį patręšia ekologiniams ūkiams skirtoms trąšoms. Gindamiesi nuo piktžolių, tarplysvius mulčiuoja šiaudais, o jei kokia ir išdygsta – nuravi rankomis.

Darbai braškyne prasideda anksti pavasarį, o baigiasi vėlai rudenį. Vos nutirpus sniegui, ūkio šeimininkai į lauką eina apžiūrėti, kaip peržiemojo braškių kereliai. Kiek atšilus orams, braškynas rūpestingai tvarkomas ir laukiama pirmųjų uogų. Pradėjusios raudonuoti braškės itin paglosto Jurgitos širdį, nors tada prasideda pats karščiausias darbymetis.

Ustukiuose gyvenanti Jurgitos mama, paskatinusi dukros šeimą kurti braškių ūkį, ir dabar daug padeda šiame versle – ir patarimais, ir darbu.

– Patirties semiamės ir iš kitų braškių augintojų – bendraujame interneto forumuose, susitinkame seminaruose. Tarkim, iš Biržų rajone didelį braškyną turinčių ūkininkų Ragaišių parsivežėm frigo (šaldytų) braškių daigų, kurie tikrai pasiteisino. Ypač gerą „užtaisą“ suteikė televizijos laida „Svajonių ūkis“. Mes ką tik buvome pradėję sodinti savo braškyną, o ši laida tuo metu kaip tik skatino uogininkystės verslą ir mums padėjo patikėti savo jėgomis, – gražiu braškių augintojų bendradarbiavimu džiaugiasi mūsų pašnekovė.

Nuo sausros braškių kerelius gelbsti drėkinimo sistemos vamzdžiais iš Mūšos atitekantis vanduo. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Pirmasis braškynas – močiutės sodyboje

Jurgita ir Antanas Armonavičiai per savo gan ilgą ūkininkavimo stažą išbandė įvairias veiklas. Augino kiaules, bet vėliau, kai jų supirkimo kainos katastrofiškai krito, kiaulių ūkio atsisakė ir į savo sodybą Tetirvinuose parsivežė stručių. Deja, paaiškėjo, jog egzotiški paukščiai mūsų krašte nėra paklausūs, tad šio verslo nebeplėtė. Dabar jau šešerius metus augina braškes ir uogininkystės verslas kol kas nenuvylė.

Jurgita beveik dešimtį metų slaugė sunkiai sergančią savo močiutę, o kartu ieškojo užsiėmimo, kad galėtų darbuotis netoli namų. Beje, per tuos metus moteris neakivaizdžiai baigė buhalterinės apskaitos studijas Žemės ūkio universitete.

Pirmąjį savo braškyną Jurgita pasodino būtent močiutės sodyboje.

– Dabar, kai tiek daug jau investavome, kai verslas įsisuko, kelio trauktis atgal nebėra, – ryžtingai nusiteikusi Jurgita Armonavičienė. – Uogininkystės sėkmė labai priklauso nuo gamtos. Pernai uogų užderėjo labai gausiai, bet nuo dažno lietaus daug jų supuvo. Šiemet laukus alina sausra. Kai tokia karšta saulė, kai kurios uogos nunoksta dar nespėjusios užaugti. Įsitikinom, kad ūkininkavimas nebus efektyvus, jei viską spręsti atiduosime gamtai. Įsirengėme patikimą laistymo sistemą. Žiemą braškes užklojam specialia agroplėvele, apsaugančia nuo šalčio. Pavasarį ją pakeičiame kita, saugančia nuo pavasarinių šalnų, – braškių augintojų rūpesčiais dalijasi Jurgita.

Pailsėti ūkio „Ustukių braškės“ šeimininkai gali tik sulaukę vėlyvo rudens. Armonavičių šeimyna mėgsta pakeliauti, o namuose, radusi laisvą minutę, Jurgita imasi širdžiai mielo rankdarbių meno.

Bet kol kas apie laisvalaikį ir pomėgius darbštūs ūkininkai gali tik pasvajoti. Užtat visi braškių mėgėjai turguje ar pačiame braškyne susiradę „Ustukių braškių“ šeimininkus, gali įsigyti be chemijos užaugintų, saldžių, gardžių, vasara kvepiančių uogų.

 

 

 

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *