Šimtmečio istorijos įdomybės. Paminklas Saločiuose

1928 m. Lietuva ryžtingai atžygiavo į pirmąjį valstybės jubiliejų. Visoje šalyje kilo paminklai laisvės karžygiams ir jų apgintai Nepriklausomybei. Malonūs rūpesčiai, kurių anuomet nevengė prisiimti visuomeninės organizacijos. Bene įspūdingiausią pagarbos ženklą savo miestelyje sukūrė Saločių žmonės. Jo atsiradimo istorijoje galime pastebėti šių dienų valstybinių aktualijų, priverčiančių gūžtelti pečiais ir mažų mažiausiai pasijusti nejaukiai.

Aikštės vaizdas apie 1930 m. Tolumoje matosi paminklas. Nuotrauka iš www.yadvashem.org

Ambicingas projektas

Saločių miestelio projektas pralenkė visus Nepriklausomybės dešimtmečio užmojus Pasvalio krašte. Centrinėje aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas, jo viršūnėje žvilgėjo simbolinis žemės rutulys, persmeigtas kardu. Kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva ginklu iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. 1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas, todėl vietos žmonės paminklą siejo būtent su šia pergale.

Dar 1921 m. atsirado užmojis rinkti aukas, tiesa, ne Saločiuose, o kažkur Suvalkijoje. Marijampolės apskrities Krašto apsaugos ministerijos Butų skyriaus Jūrės rajono kariai surengė vakarą, kurio pelnas turėjo būti skirtas paminklui Saločiuose. Jūrės miestelyje tebuvo šeši kariai, bet jų iniciatyva tapo bene pirmuoju „blynu“, apie kurio kokybę žinių neišliko. Artėjo Nepriklausomybės dešimtmetis.

„Nudegusios trobos kaminas“

Labai simbolinę dieną – 1928 m. vasario 16- ąją – pagaliau susirinko organizacinis komitetas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo silpnoji grandis šiame projekte. Komitetą sudarė Saločių valsčiaus, šaulių ir katalikiškų draugijų atstovai. Buvo sutarta dėl bendros paminklo koncepcijos. Tačiau rudenį vos per mėnesį „išdygęs“ obeliskas sukėlė tikinčiųjų, pirmiausia dvasininkų, pasipiktinimą. Jame nebuvo projekte numatyto simbolio – katalikiško kryžiaus… Vietoj jo puikavosi žemės rutulys, kurį oponentai tiesiai šviesiai vadino obuoliu, neturinčiu nieko bendra su pagarba žuvusiems. Organizacinis komitetas suskilo. Blogiausia, kad skandalas prasprūdo į spaudos puslapius. „Panevėžio balse“ Saločių kunigai Aleksandras Štombergas ir Romualdas Blažys parašė viešą protestą dėl valsčiaus pareigūnų savivalės ir pridėjo, kad katalikiškoji visuomenės dalis (įskaitant pavasarininkus, ūkininkus) nerems paminklo aukomis ir nedalyvaus jo atidaryme: „Patriotai žuvusius už laisvę tinkamai pagerbti tegali tokiu paminklu, kuriame turėtų prideramos vietos kryžius, o ne obuoliai ar kas panašaus, protestuoja prieš tokį katalikų įžeidimą, primestinai pastatant tokį paminklą“. Gedimino stulpai ir Vyčio kryžius ant paminklo netenkino, radikaliausi salotiečiai apdovanojo obeliską tokiais epitetais kaip „nešvęstas bulvonas“ ar „nudegusios trobos kaminas“. Atsakydami į tai statytojai „Lietuvos žiniose“ apkaltino dvasininkus per pamokslą agituojant žmones nusigręžti nuo paminklo, taip paniekinant aukų už laisvę atminimą: „Vyriausybė ir tauta turėtų griežtai į tai reaguoti, nes kunigas savo šmeižtu giliai įžeidė [gyventojus]. Mūsų tautiniai jausmai reikalauja, kad kun. Blažio purvais apterštas Saločiuose Nepriklausomybės paminklas būtų nuvalytas ir mes to laukiame“. Iki tol nepastebėję Saločių, laikraščiai dabar mėgavosi įvykiais pasienio miestelyje.

Prezidentas neatvyko

Paminklo atidengimo iškilmės įvyko 1928 m. spalio 21 d. Dalyvavo Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, Biržų komendantas generolas Pranas Tamašauskas, policijos atstovai. Padėjo septynis vainikus. Tiesa, valstybės prezidentas neatvyko, nors organizatoriai žadėjo, tikėdamiesi pritraukti kuo daugiau auditorijos. Antanas Smetona tais metais jau mažiausiai dukart lankėsi Pasvalio krašte: birželį atidengė savanorių paminklą Pušalote, o rugpjūtį perkirpo simbolinę juostelę ant naujo tilto per Mūšą ties Ustukiais. Taigi, Saločių kunigų vedama paminklo priešininkų stovykla iškilmes boikotavo, todėl neaišku, ar obeliskas apskritai buvo pašventintas. Nepaisant visko, renginys, regis, pavyko. Tuo patenkintas komitetas nepraleido progos įgelti opozicijai „Tautos kelio“ pirmajame puslapyje. Ir sugėdinti: „Nuostabu tik, kad iš tos pačios bažnyčios, kurioj draudžiamu metu buvo slepiamos lietuviškos knygos, […], kunigas pasakė neigiamą pamokslą prieš pastatytą žuvusiems paminklą. Visa tai pranešame gerbiamai visuomenei, kad būtų žinoma, kaip Saločių [katalikiškų draugijų vadovai] supranta tautiškus darbus“. Pasišvaistęs kaltinimais komitetas nesivargino išdėstyti savo pozicijos ir motyvų, kodėl paminklas išėjo kitoks nei iš pradžių planuota.

Sunaikino ketvirčiui amžiaus

Žinoma, apmaudu, kad toks šventas reikalas, turėjęs sutelkti visuomenę, ją suskaldė. Galbūt dėl viešumon neišplaukusių povandeninių srovių. Vis dėlto svarbiausia, kad paminklas laisvei atsirado laiku. Salotiečiai čia rinkosi per valstybines šventes, kėlė trispalvę, giedojo giesmes, pavasariais sužydėdavo gėlės. 1930 m. pasitiko Vytauto Didžiojo paveikslą. 1940 m. gegužės 26 d. šauliai surengė kariuomenės ir visuomenės dieną. Pasak spaudos, dalyvavo tūkstantinė minia, vietos organizacijos, atvyko šaulių rinktinės vado padėjėjas kpt. Žemaitaitis. Po pamaldų bažnyčioje prie paminklo padėtas vainikas ir įteikti apdovanojimai šauliams bei ugniagesiams. Tai buvo paskutinis minėjimas šioje vietoje. Mažiau nei po mėnesio Lietuvą okupavo sovietai ir bet koks viešas dėmesys obeliskui tapo neįmanomas. 1944 m. vasarą judant frontui Saločiai sudegė (tiksliau, buvo sudeginti), paminklas liko styroti aikštėje vienišas ir iš tiesų panėšėjo į likusį kaminą. Pokario laiku papėdėje priešai niekino žuvusius partizanus. Atrodo neįtikėtina, kad paminklas pergyveno Stalino laikus ir tik apie 1964 m. buvo nugriautas. Tuomet paaiškėjo, koks jis tvirtas. Griovimo darbams prireikė dviejų savaičių darbo pneumatiniais kirtikliais ir kelmams rauti skirto traktoriaus. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse, tačiau vėliau jų niekas nerado, o kas žinojo, nesakė…

Paminklas šiandien.

Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva, remiant Latvijos Liaudies fronto ir Panevėžio Sąjūdžio nariams, vietiniams talkininkams. Kaip ir anuomet, šiandien čia plaikstosi trispalvė, pagerbti valstybės ir jos kūrėjų renkasi žmonės iš viso Pasvalio krašto.

Tačiau net ir praėjus šimtui metų svarbiausio Nepriklausomybės paminklo tauta vis dar neturi. Idėja nesuvienijo, o išpildymas greičiausiai suskaldys. Tikėkime, kad JIS bent jau bus toks pat tvirtas, kaip Saločiuose.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *