Provincijos nebijanti mergaičiukė „medžioja“ saulėlydžius ir saulėtekius

Daujėnietė Simona Skumbinaitė savo gyvenimo neįsivaizduoja be fotoaparato. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Pasvalys – vienas iš septynių Lietuvos rajonų, labiausiai nukentėjusių nuo emigracijos. Matant tuštėjančias mokyklas ir kasmet vis daugiau atsirandančių namų, kuriuose vakarais niekas neįžiebia šviesos, apima niūrios mintys. Nejau iš tiesų esame tas kraštas, ant kurio „padėtas kryželis“?

Ir nors skaičiai statistinėse suvestinėse negailestingi, dar ne visi jauni žmonės pabėgo iš mūsų krašto. Nuolatiniai mūsų laikraščio skaitytojai žino, jog dažnai rašome apie tuos, kuriems erdvės ir galimybių pakanka ir čia.

Viena jų – laikinai einanti Daujėnų seniūno pareigas Simona Skumbinaitė. Jauna, gyvenimo džiaugsmu trykštanti mergina nežino, kur ją likimas nublokš po kelių ar keliolikos metų, bet šiandien ji laiminga gyvendama mažame provincijos miestelyje.

Susitikti su Simona mus paskatino netikėtas įvykis – praeito mėnesio „National Geographic“ lietuviškame leidinyje buvo publikuota daujėnietės nuotrauka. Žinodami, kad šis tarptautinis žurnalas kelia ypač aukštus kokybės reikalavimus, nusprendėme pasidomėti, kas ta kraštietė, kurios fotografija krito į akį garsaus leidinio redaktoriams.

– Kas tokia yra Simona Skumbinaitė?

– Mergaičiukė ir tiek… Gimiau Daujėnuose. Čia baigiau 9 klases, po to – Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Po jos – Kauno technologijos universiteto Panevėžio institutas. Baigiau verslo administravimo bakalaurą, po to su tarptautiniu verslu susijusias magistro studijas. Kai studijavau magistrantūroje, draugė pasakė, kad yra paskelbtas konkursas į Daujėnų seniūno pavaduotojo vietą. Nors pridaviau dokumentus, savo galimybes vertinau labai skeptiškai – buvau tikra, kad į tokias vietas patenka „savi“, „išrinktieji“, o įtakingų užtarėjų aš neturėjau. Pasirodo – klydau. Įveikiau konkurentus ir jau ketveri metai dirbu seniūno pavaduotoja.

Viena iš įspūdingiausių Simonos nuotraukų – atominį „grybą“ primenantis lietaus debesis.

Ar tai tavo svajonių darbas?

– Tikriausia, kad ne… Bet juk tai tik gyvenimo pradžia, tik tarpinė stotelė, ir kas bus toliau, niekas nežino. Aš patenkinta savo darbu, džiaugiuosi fantastišku kolektyvu. Daujėnų krašto žmonės – geri, paprasti ir mandagūs. Dirbant su jais tenka būti ir psichologu, ir nuodėmklausiu, ir buitinių problemų sprendėju. Smagu, kad galiu būti naudinga.

– Jūsų mama – vietos žmonių gerbiama ir mėgstama Daujėnų ambulatorijos bendruomenės slaugytoja Valerija Skumbinienė. Pernai ji buvo nominuota ir mūsų laikraščio organizuojamuose Pasvalio krašto „deimančiukų“ rinkimuose. Ar nebuvo noro sekti jos pėdomis ir rinktis mediko profesiją?

– Negalėčiau būti gydytoja – bijau kraujo… (juokiasi)

– Pasibaigus darbo dienai, užrakinusi kabineto duris, seniūno pavaduotoja į rankas ima fotokamerą ir…

– Ir ne tik po darbo, bet ir priešjį. Fotoaparatas visuomet šalia. Pirmą kartą jį į rankas paėmiau prieš 10 ar 12 metų. Tai buvo paprasčiausia „muilinė“. Man patiko fotografuoti, tad vėliau atsirado, kaip tuomet atrodė,geresnis aparatas. Vėliau dar kitas. Studijų laikais šį pomėgį buvau šiek tiek pamiršusi, tačiau neilgam. Jaučiau, kad mane tai traukia. Geriau ko nors nepadarysiu, nenuvažiuosiu, trumpiau pamiegosiu, bet nufotografuosiu tai, ką sugalvojau. Tai brangus pomėgis, nes nuolat tobulėdamas turi atnaujinti ir techniką. Tad tenka taupyti, kažko sau neleisti. Kiek kainavo vienas ar kitas objektyvas, artimiesiems pasakau tik tada, kai jį jau nusiperku. Nors niekas dėl to ir nepyksta.

Simonos darbams būdingas subtilus santykis su gamta.

– Į ką dažniausiai nukreiptas jūsų kameros ieškiklis?

– Nemėgstu, nemoku fotografuoti žmonių. Tam neužtenka vien nukreipus objektyvą paspausti mygtuką. Reikalingas pasiruošimas, sugebėjimas pagauti reikiamą akimirką, emociją. Aš geriau keliuosi anksti rytą ir „medžioju“ saulėtekius ar į pamiškę išėjusias stirnas. Beveik kiekvieną kartą pavyksta užfiksuoti ką nors ypatingo. O labiausiai mėgstu šaltus, apšerkšnijusius žiemos rytus, kai spirginant šaltukui iš už horizonto išlenda rausvas saulėsdisko kraštas… Nors būna ir taip, kad ketvirtą valandą ryto suskambus žadintuvui, pakeliu nuo pagalvės galvą ir… pagailėjusi savęs vėl krentu miegoti… (kvatojasi)

– Esate savamokslė fotografė?

– Kaip ir visi veidrodinių kamerų savininkai, pradėjau nuo paprasčiausio– automatinio fotografavimo režimo. Vėliau taip fotografuoti pasidarė nebeįdomu, tad lankiau kursus Panevėžyje. Dabar žinių semiuosi internete – prenumeruoju garsių fotografų pamokas.

Kas pagrindinis jūsų darbų kritikas ir vertintojas?

– Mano gyvenimo draugas Artūras. Jis tiesiai ir be apylankų pasako, kas patinka, o ką reikėtų padaryti kitaip. Jis palaiko mane ir pritaria. Dabar kaip tik sprendžiame, ar nereikėtų įsigyti naujo drono ir grįžti prie jau anksčiau išbandytos aerofotografijos.

– Ar šiais laikais, kai kiekvieno žmogaus kišenėje guli fotografuojantis telefonas, brangi fotokamera nėra per didelė prabanga?

– Kartais ir aš taip pagalvoju. Tačiau fotografuojant telefonu nebelieka iššūkio. Kai tavo rankose profesionali kamera, tu nuolat priverstas galvoti. Ne tik žaibiškai priimti sprendimą spausti mygtuką ar ne, bet ir kontroliuoti, kad būtų tinkamas išlaikymas, gera diafragma ir t. t. Akimirka, kai prieš tave iš miško staiga išlenda briedis su milžiniškais ragais, gali daugiau niekada gyvenime ir nepasikartoti. Tokiais momentais dreba rankos. Štai visai neseniai naktį važiavau kartu su medžiotojais. Staiga priekyje, vos už kokių dešimties metrų, išdygo stirninas. Regis, ištiestum ranką ir galėtum paliesti. Visą laiką, kol fotografavau, širdis daužėsi, ar viską darau teisingai.

– Ar turite svajonių šalį, kurią norėtumėte įamžinti?

– Tokių vietų labai daug. Kažkada svajojau nukeliauti į Vokietiją ir įamžinti Bavarijoje esančią Noišvanšteino pilį. Man pavyko ten nuvažiuoti. Pilis buvo pasakiška, o trys dienos, skirtos padaryti gerą nuotrauką – šlykščios. Visgi man pavyko ją įamžinti. Mielai nuvažiuočiau į Australiją ar su kamera pasivaikščiočiau po Jungtinėse Amerikos Valstijose esantį Jeloustouno nacionalinį parką. Tik tokioms kelionėms reikia ir laiko, ir pinigų.

Gyvoji gamta – mėgstamiausias daujėnietės objektas. Kad užfiksuotų įspūdingą kadrą, mergina netingi keltis dar prieš patekant saulei.

Kas jums yra grožis?

– Mane žavi daug dalykų. Visada laukiu netikėtumo, to, kas priverstų sušukti „vau“. O kartais suprantu, kad nėra nieko gražesnio nei paprastas geltonas rudens lapelis.

– Kaip fotografavimas pakeitė jus?

– Nors šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę vienu ypu padaryti beveik neribotą skaičių kadrų, kuo daugiau fotografuoju, tuo dažniau, prieš paspausdama mygtuką, klausiu savęs, ar verta tai daryti, ar gera šviesa, ar tinkama kompozicija. Anksčiau net ir socialiniuose tinkluose skelbdama savo nuotrauką, jaudindavausi, ką pasakys žmonės, bijojau kritikos. Dabar suprantu, kad pasaulį visi matome skirtingai. Visiems neįtiksi ir to daryti net nereikia.

– Ar nenusibosta?

– Niekada. Ilgiausiai be fotoaparato galiu išbūti savaitę, o tada, kaip mėgstu sakyti – pasileidžiu plaukus ir į laukus…

– Fotografija vienintelis laisvalaikio leidimo būdas?

– Mėgstu skaityti detektyvus. Auginu du didelius šunis.

– Pasvajokime – kokią save įsivaizduojate po 10–20 metų?

– Įsivaizduoju save su savo šeima. Kupina energijos, sveikatos, noro veikti, keliauti, pažinti, pamatyti…

– …ir gyvenančią Daujėnuose?

– O kodėl gi ne? Visi bijo kaimo, o man baisus miestas. Ten gera nuvažiuoti, pamatyti, papramogauti. Bet ten nėra ramybės. Galbūt Daujėnuose nėra ką veikti jaunam žmogui, tačiau bet kada galiu automobiliu nuvažiuoti į kiną, spektaklį ar koncertą. Galų gale, penktadienio vakarą galiu sėsti į lėktuvą ir savaitgalį praleisti Vokietijoje ar Norvegijoje. Labai norint lėktuvo bilietą galima nusipirkti ir už šešis eurus. Esu laiminga ir nebijau džiaugtis gyvenimu.

– Ačiū už pokalbį.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.