Prieš keletą metų lankiausi mažame Vokietijos miestelyje. Tvankų rugpjūčio vakarą klaidžiodami painiomis viduramžių gatvelėmis, staiga išėjome į nedidelę aikštę. Viename pakraštyje – senas šulinys, kitame – nelabai išvaizdi, kelių šimtų metų senumo rotušė. Šalia jos trys pusamžiai vyrai grojo kažką iš Benio Gudmano repertuaro. Čia pat, ant grindinio, įsitaisę ir klausytojai – kas su taure vyno, kas su alaus bokalu ar limonado stikline.
Kokia buvo nuostaba, kai mus lydėjęs vokietis papasakojo, kad čia ne koncertas, o tiesiog savo malonumui muzikuoja vietos klebonas, miestelio meras ir mokyklos darbų mokytojas. Aplink susirinkusi minia – kaimynai, kurie, išgirdę muziką, atėjo bendram vakarui.
Tą akimirką, stovėdamas mažo vokiško miestelio centre, žiūrėdamas į žmones, kurie sugeba džiaugtis buvimu vienas greta kito, suvokiau, kiek daug iš mūsų atėmė sovietinė okupacija. Tuomet man atrodė, kad turės praeiti ne vienas
dešimtmetis, kad mes, kaip tie mažo vakarų Europos miestelio gyventojai, galėtume sueiti krūvon ir tiesiog džiaugtis vienas kitu. Aš tuo buvau įsitikinęs iki praeito penktadienio vakaro…
Vakaras, kai nusileido dangus…
Šiemet Pasvalio miesto jubiliejaus išvakarės buvo skirtos klasikai.
Ar žodžio „misterija“, ar noro išvysti daugumai nuo mažų dienų pažįstamą kraštietę smuikininkę Rimą Tamo (Tamošiūnaitę), ar tiesiog išsiilgę profesionaliai atliekamos klasikos daugelis žiūrovų į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią pradėjo rinktis gerą valandą prieš numatytą muzikos ir šviesos misteriją.
Baltose šventyklos sienose vietos pakako ir pamaldžioms, tyliai pirštais rožinį perrinkinėjančioms močiutėms, ir smagiai nusiteikusiems gimnazistams, šiek tiek pasipūtusiems Savivaldybės klerkams, ir iš palatvėje įsikūrusio kaimo su šeima atvykusiam ūkininkui.
– Pasvalys – tai miestas, kuriame mes užaugome. Čia gimė mūsų meilė, mūsų šeima, mūsų vaikai. Čia visuomet labai gera grįžti. Džiaugiamės galėdami Pasvaliui padovanoti šią mažą dovaną. Ir linkime visiems, kurie čia gyvena, ir tiems, kurie tik sugrįžta: dovanokime savo miestui mažas dovanas, – sausakimšai bažnyčiai kalbėjo Inga Tribuišienė,
kartu su vyru Sigitu finansavusi vakaro misteriją.
Gęstančios šviesos tildo šurmulį. Dar akimirka ir muzikantės Viktorijos Smailytės pirštai nubėga arfos stygomis. Johano Sebastiano Bacho „Ave Maria“ tarsi šilta vasaros ryto migla ima sroventi bažnyčia. Braunasi per minią, lenda tarp atokiausių klauptų, pakyla į viršų ir, atsimušusi į lubas, sminga į pakerėtos minios širdis ir sielas.
Kažkieno nematoma ranka bažnyčios sienomis ima braukti neonines linijas. Prasideda magija! Kiekviena niša, kolona ar kapitelis ima švytėti. Centrinis altorius tampa panašus į romėnišką šventyklą, o šventųjų skulptūros
primena patricijus, nustebusiais veidais žvelgiančius į susižavėjusių žiūrovų minią.
Šoninėse navose įrengti prožektoriai atkartoja muzikos ritmą ir atrodo, kad visas pastatas vėl kartoja „Sveika Marija“… „Ave Maria“…
Profesoriaus Sauliaus Šiaučiulio pirštai liečia pianino klavišus, iš kurio veržiasi gaivališkai svaiginančios Antonijaus Vivaldžio „Metų laikų“ melodijos. Skambant vienam garsiausių baroko epochos kūrinių, Šv. Jono Krikštytojo
bažnyčios lubos pražysta gėlėmis…
Smuikas, arfa, pianinas, šviesų žaismas, šimtametės šventyklos sienos… Sielos alchemija, kuri nematomais pirštais apkabina kiekvieną ir nuo kasdienių rūpesčių grindinio kilsteli link žvaigždžių…
Strykas glosto stygas, o danguje (lubose) ima spindėti žvaigždės. Jų hipnotizuojantis mirgėjimas atsikartoja susirinkusiųjų akyse ir grįžta vientisu susižavėjimo atodūsiu.
Kažkur nusikvatoja vaikas. Jis (kaip ir dauguma žiūrovų) užmiršo, kad yra bažnyčioje, užmiršo, kad aplink jį minia žmonių, kad vyksta koncertas. Dabar jis liečia žvaigždes… Ir tai yra svarbiausia…
Visą straipsnį skaitykite 2017-09-23 „Darbe“
