Įveikę Ladogos pelkes, į Pasvalį parvežė vicečempionų taurę

Įspūdingą pergalę pasiekę pasvaliečiai su kantriai jų laukusiomis žmonomis ir atžalėlėmis. Vido DULKĖS nuotrauka

Visureigių klubo „4×4 Pasvalys“ komanda į mūsų kraštą parvežė įspūdingą pergalę – pasvaliečiai tapo tarptautinių bekelės varžybų „Ladoga Trophy 2017“ vicečempionais. Šiame sunkiausiu pasaulyje tituluojamame bekelės maratone visureigio „Nissan Patrol“ ekipažas antros vietos prizininkų taurę iškovojo sportinių automobilių kategorijos „Euro“ klasėje. Bolidą vairavo Tomas Gužauskas, šturmanais dirbo Gytis Gaspariūnas ir Andrius Maračinskas, mechanikais – Darius Morkūnas ir Arūnas Strekas, jiems talkino dar du šios komandos nariai – jos vadovas Sigitas Tribuišis ir Gediminas Paužuolis.

Sutiko tie, kas pasiilgo

Po aštuonias dienas užtrukusių pragariškai sunkių lenktynių ir ilgos kelionės namo grįžusiems vyrams klubo „4×4 Pasvalys“ bendraminčiai surengė iškilmingas sutiktuves. Kiemeliuose, prie klubo buveinės, lenktynių dalyvių laukė jų šeimos, bičiuliai, gerbėjai. Su duona ir druska sutikti varžybų „Ladoga Trophy 2017“ vicečempionai buvo pakviesti ant improvizuotos nugalėtojų pakylos, papuošti ąžuolo lapų vainikais ir apdovanoti itin originaliomis puokštėmis. Ne tik iš gėlių, bet ir iš „vitaminų užtaiso“ – svogūnų laiškų, didžiulių česnakų galvų, ką tik iš daržo išrautų ridikėlių ir, žinoma, naminių lašinių palties bei dešros rinkės. „Vyrams reikia atgauti lenktynėse prarastas jėgas, susigrąžinti išbarstytus svorio kilogramus“, – šypsojosi šias originalias puokštes sukomponavusios klubo moterys.

Šeimų išsiilgę pasvaliečių ekipažo nariai glebėsčiavosi su žmonomis, kėlė ant rankų savo atžalėles. Pokšėjo sutiktuvių šampanas ir fejerverkai.

Smalsuoliai galėjo apžiūrėti varžybas sėkmingai atlaikiusį visureigį, ant kurio dar buvo ryškūs bekelės maratono pėdsakai – Ladogos ežero pakrančių pelkių purvas.

– Kaip gera grįžti į namus, matyti ir žinoti, kad tiek daug žmonių mūsų laukia, kad atėjo tie, kurie už mus sirgo, mumis tikėjo. Esam sužavėti jūsų išradingumo ir nuoširdumo, – dėkojo „sidabrinio“ ekipažo vyrai.

Visi galime didžiuotis, jog Ladogos ežero pakrantėje, po varžybų finišo skelbiant nugalėtojus ir prizininkus, šalia Maskvos ir Peterburgo miestų buvo minimas ir Pasvalio vardas.

Trasą apsunkino pati gamta

Savo įspūdžiais iš prestižinio tarptautinio bekelės maratono su „Darbo“ skaitytojais dalijasi vicečempionų visureigio vairuotojas Tomas Gužauskas.

Rusijoje rengiamos varžybos „Ladoga Trophy“ pernai atšventė 20-ies metų jubiliejų, taigi šiemet jos buvo jau 21-osios. Į bekelės maratoną išbandyti savo jėgų suvažiavo per 160 automobilių bei motociklų ekipažų. Iškilmingas varžybų startas buvo duotas Sankt Peterburgo Isakijaus aikštėje birželio 2-ąją. Dieną prieš tai komandoms teko pereiti techninės ir administracinės komisijų patikras. Pasvaliečiai problemų neturėjo – teisėjai pripažino, jog jų pateikti dokumentai tvarkingi, o technika saugi ir atitinkanti visus reikalavimus.

Nuo Peterburgo iki didžiausio Europoje Ladogos ežero ir aplink jį varžybų dalyviams teko įveikti per 1200 kilometrų, iš jų apie 180 kilometrų – specialieji greičio ruožai.

– Lenktynių trasoje buvo pačių įvairiausių atkarpų: klampių pelkių, durpynų, kemsynų, krūmų, akmenuotų kalvų, upių ir upelių, miško tankumynų ir apleistų miškavežių kelių su daugybe skersai ir išilgai nuvirtusių medžių, – pasakojo Tomas Gužauskas. – Ir šių varžybų veteranai, ir patys organizatoriai pripažino, jog šįmet varžybų „Ladoga Trophy“ trasos buvo daug sunkesnės nei įprasta. Čia pasistengė ir gamtos jėgos. Pavasaris kaip ir pas mus Lietuvoje vėlavo: likus vos dviem savaitėms iki varžybų pradžios, Ladogos apylinkėse sniego dar buvo iki kelių. Iki varžybų jis ištirpo, bet vanduo nespėjo susigerti ir tyvuliavo visur. Pelkėtos vietos, kurios ir šiaip sunkiai pravažiuojamos, šiemet buvo dar vandeningesnės. Apsemti ir keliai, gylis kartais siekdavo metrą ir daugiau, o kas yra po drumzlinu vandeniu – visai nesimatė. Ekipažo šturmanui neretai tekdavo šokti į pelkę, patvinusią upę ar gilią balą ir ieškoti kelio, kad mašina nenuskęstų. Būdavo, kad vanduo siekdavo iki kaklo. Tada šturmanas braidydavo, kol surasdavo seklesnę vietą, – dabar jau su šypsena apie patirtus išbandymus kalba „Darbo“ pašnekovas.

Visą straipsnį skaitykite 2017-06-15 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *