Turbūt nesuklysime pasakę, kad apie Pušaloto biblioteką iš visų kaimiškų, bene dažniausiai tenka rašyti. Prieš šešerius metus paminėtas bibliotekos įkūrimo 70-metis, pernai – 75 metų jubiliejus. Be bibliotekos neįsivaizduojamas nei vienas Pušaloto kultūrinis renginys – ar tai būtų susitikimai su kraštiečiais, naujų knygų pristatymai, ar valstybei reikšmingų datų minėjimai, kurie taip pat randa atgarsį mūsų laikraštyje. Tardami žodį „biblioteka“, visų pirma turime omenyje joje dirbančius žmones. Be jų sumanumo, atkaklumo, energijos bibliotekos liktų nebyliomis knygų prikrautomis lentynomis. Ko jau ko, tačiau minėtų savybių Pušaloto bibliotekininkė Vera Mašalienė, kurią ne tik pušalotiečiai vadina tiesiog Verute, tikrai nestokoja, tad nereikia stebėtis, kad miestelio bei aplinkinių kaimų kultūros židinys plačiai matomas ir girdimas. Jis, kaip ir dauguma kitų kaimų bei miestelių bibliotekų, neišvengė kilnojimo iš vienos vietos į kitą vajaus. Jau 26 metus Pušaloto biblioteka veikia mokyklos patalpose. Veikliai bibliotekininkei ir lankytojams ilgainiui nedidelis knygų lentynomis užgrūstas kambarys tapo per ankštas. Mažėjant mokinių, atsirado puiki galimybė praplėsti biblioteką. Tačiau vien gerų norų neužteko – reikėjo surasti nemažą pinigų krepšelį. Apie jo paieškas užsiminsime vėliau, nes praėjusio šeštadienio popietę atnaujintos Pušaloto bibliotekos atidarymo šventė prasidėjo pagal kitokį scenarijų. Į mokyklos salę susirinkusius pušalotiečius ir svečius kompozitoriaus Johaneso Bramso muzikiniu kūriniu pasveikino jaunoji skaitytoja Emilija Černauskaitė. Šventinio renginio vedėjų – Genovaitės Kriaučiūnienės ir jos jaunosios talkininkės Samantos Stulgytės lūpomis skambėjo romėnų politiko, filosofo, poeto Marko Tulijaus Cicerono, anglų rašytojo Viljamo Tekerėjaus prasmingos mintys apie vieną didžiausių žmonijos išradimų – knygą. Poetas Justinas Marcinkevičius vylėsi, kad „kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui“.
Anot G. Kriaučiūnienės, Pušaloto biblioteka tampa vis didesniu moderniu bendruomenės traukos centru. Bibliotekos vedėja V. Mašalienė pasidžiaugė, kad po remonto bibliotekos patalpų erdvė, prijungus buvusią klasę, praplėsta net iki 120 kvadratinių metrų. Interjerą neatpažįstamai pakeitė pakabinamos lubos, medžiu iškaltos sienos, marmoleumu išklotos grindys, pakabinti nauji šviestuvai. Pagrindinius darbus atliko Pušaloto seniūnijos darbininkai, o sudėtingesnius – UAB „Svalex“. Biblioteka turi per 300 skaitytojų, per metus registruojama per 10 tūkst. pasilankymų joje. Kaip ir kitų kaimų bibliotekose, Pušalote kompiuteriai niekada nestovi be darbo.
Šiltus padėkos žodžius Verutė pirmiausia skyrė rėmėjui Alvydui Kumpauskui, kuris ne tik pasiūlė bibliotekos remonto idėją, bet ir finansavo dalį darbų. Už verslininko paaukotas lėšas įrengtos naujos lubos. Iš Pušaloto kilusį, dabar Kaune gyvenantį verslininką drąsiai galima vadinti gimtojo krašto kultūros, istorijos mecenatu. Ne be jo finansinių pastangų dienos šviesą išvydo Gegabrastos kaime gyvenančios Pušaloto mokyklos mokytojos Elenos Rutkauskaitės knyga „Gyvenimus jungianti upė“. A. Kumpausko anksčiau ir per šventinį renginį dovanotos naujos knygos praturtino Pušaloto bibliotekos lentynas.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-11-12 „Darbe“.
