Greičiausiai šią mūsų rajono gyventoją jūs buvote sutikę gatvėje. Pusamžė, vidutinio ūgio, niekuo iš kitų neišsiskirianti, besišypsanti plačia šypsena ir kalbanti švelniu, raminančiu balsu.
Ši moteris, o tiksliau jos šeimos apsisprendimas, padėjo išgelbėti šešių žmonių gyvenimus. Žygdarbis, kurio kaina daugeliui iš mūsų būtų nepakeliama – sūnaus mirtis.
Būtent todėl, nors šiame pasakojime bus kalbama apie realius žmones ir įvykius, vardai, laikas, vietovės nebus minimos. Taip pageidavo mūsų pašnekovė.
– Nesijaučiam padarę kažką stebuklingo. Mūsų sūnus yra didvyris, todėl mano pavardė čia nereikalinga. Kam reikia – tas supras, o kitiems…
Lemtinga diena, apvertusi gyvenimą aukštyn kojom, prasidėjo kaip įprastai. Kasdienių darbų tėkmę nutraukė suskambęs mobilusis. Skambinta iš sūnaus telefono.
– Tik supratau, kad kalba ne sūnus, ryšys nutrūko. Skambinau pati, bet vėl ir vėl nepavyko prisiskambint… O kai ragelyje išgirdau greitosios pagalbos gydytoju prisistačiusiojo klausimą, ar sūnus nesirgo epilepsija, supratau, kad įvyko nelaimė. Su vyru išlėkėm į Vilnių. Atvažiavo abi dukros…
Gydytojų diagnozė – insultas. Patikėti buvo sunku. Devyniolikmetis, atletiško sudėjimo ir reguliariai sportavęs vaikinas niekada nesiskundė sveikata.
– Mačiau gulintį sūnų ir vis kartojau sau: jis negali sirgti, su juo negali būti nieko blogo…
Kelias dienas trukusį košmarą moteris atsimena sunkiai. Siaubas, skausmas, tikėjimas, viltis, ašaros, bejėgiškumas… Visa tai tik žodžiai, kurie nė iš tolo neprimena jausmų, kuriuos teko patirti artimiesiems.
– Kas yra vaikas, gali žinoti ir suprasti tik jį pagimdžiusi moteris. Lygiai taip pat, tik tas, kas išgyveno vaiko ligą ar netektį, gali suprasti tėvų skausmą…
Patyrę gydytojai ir moderni aparatūra nepadėjo. Nuosprendis buvo trumpas: „Su gyvybe nesuderinami galvos smegenų pažeidimai“. Tuomet buvo užsiminta ir apie organų donorystę.
– Tai buvo ne sąžinės ar proto sprendimas. Aš sunkiai suvokiau, kas vyksta. Tačiau jaučiau, kad taip reikia. Padėjo pokalbis ir su nuoširdžia, bet tvirta gydytoja. Tas jos tvirtumas ramino… Vyresnioji dukra pasakė: „Jis to norėtų“… Kai prieš pat operaciją buvome paprašyti išeiti, ašaros buvo ne tik mūsų, bet ir visų medikų akyse…
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-11-07„Darbe“.
